Kitą rytą Henrikas Daktaras buvo nuvežtas į milicijos valdybos rūsiuose veikusią KPZ – laikinojo suėmimo kamerą, kuri šiandien vadinama areštine. Jis pateko į 16-ąją „dekabristų“ kamerą. Vėliau sužinojo, kad taip vadinti už smulkius nusikaltimus, nedidelį chuliganizmą ar gyvenimą be registracijos 15 parų suimti žmonės, dienomis dirbę viešuosius darbus, o naktimis grįždavę į kamerą.
Įžengęs į patalpą H. Daktaras išvydo ant „narų“ susispraudusius žmones. Jis pasakojo sustingęs iš siaubo ir nuovargio, svarstęs, kur galėtų prisiglausti.
Tėvo žodžiai padėjo nepalūžti
Vėliau perkeltas į kitą kamerą Henytė susipažino su Kauku – žmogumi, kalėjimuose praleidusiu daugiau kaip 20 metų. Kameros šeimininkas išsiaiškino, kas yra naujokas, iš kur jis kilęs ir dėl ko suimtas. Išgirdęs Henytės vardą, Kaukui buvo žinoma, kad nors jaunuolis neturi kalėjimo patirties, apie jį kalinių aplinkoje atsiliepiama neblogai.
Netrukus Henytė buvo iškviestas pas aukštą milicijos pareigūną. Šis pasiūlė prisipažinti ir žadėjo jį iškart paleisti iki teismo, kuriame esą būtų galima tikėtis lygtinės bausmės. Tačiau H. Daktaras nepasidavė įkalbinėjimams.
Tuomet jam galvoje iškilo tėvo dažnai kartoti žodžiai: „Neprisipažink, sūnau“. Milicijos kapitonui Henytė atsakė esąs nekaltas ir teigė, kad jeigu būtų ką nors sumušęs, prisipažintų.
Laukdamas dienų belangėje jis labiausiai troško kuo greičiau vėl atsidurti laisvėje. H. Daktaras prisiminė gulėdamas girdėdavęs po „narais“ cypiančias peles, o už lango – praeivių balsus, automobilių ūžesį ir vaikų juoką. Šie garsai jam primindavo laisvę, mamą, tėvą ir draugus.
Kalėjime galiojo savos taisyklės
H. Daktaro memuaruose aprašomi ir kalėjimo papročiai. Viena iš taisyklių buvo ta, kad kameroje maistas laikomas bendru. Joje taip pat sėdėjo jaunas vyras, už draugų išdavystę priskirtas žemiausiai kalinių kastai – „gaidžiams“.
Pasak H. Daktaro, tokiam kaliniui nebeleidžiama valgyti kartu su kitais ar miegoti ant „narų“. Naktį jis turėdavo praleisti prie tualeto arba durų, būdavo mušamas ir žeminamas kitų kalinių. Šią bausmę, kaip rašė Kauno nusikaltėlių autoritetas, kaliniai laikė griežtesne nei bet kuris teismas.
1976 metų balandžio 29-ąją Henytė pirmą kartą buvo pervežtas į Lukiškių kalėjimą. 1904 metais pastatytas griežtojo režimo kalėjimas su spygliuota tvora ir stebėjimo bokštais tuo metu stovėjo Vilniaus centre. Pro jo sienas kasdien eidavo valdininkai, verslininkai, studentai ir vaikus į darželį vedantys tėvai, tačiau prie kalėjimo daugelis žmonių pritildavo balsą ir paspartindavo žingsnį.
Lukiškėse išklausęs nuteistųjų pasakojimų apie griežtas bausmes už nedidelius nusikaltimus, Henytė esą padarė išvadą: jeigu jau vogti, tai milijoną, nes už mažesnį nusikaltimą galima greitai atsidurti kalėjime.
Bausmė galiausiai buvo pakeista
H. Daktarui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl piktybinio chuliganizmo, pasižymėjusio ypač įžūliais veiksmais. Tuometinio K. Požėlos rajono liaudies teismo teisėjas I. Ropininkas atsižvelgė į jaunuolio amžių, tai, kad jis nebuvo blaivykloje ir anksčiau neteistas. Šios aplinkybės laikytos lengvinančiomis.
Henytė buvo nuteistas 10 mėnesių laisvės atėmimo ir turėjo bausmę atlikti Pravieniškių pataisos darbų kolonijoje. Jam toks terminas atrodė kaip amžinybė. Motina kartu su advokatu lankė įvairias teisingumo institucijas, rašė skundus ir prašymus peržiūrėti bylą.
H. Daktarą gynęs advokatas Kęstutis Lipeika, vėliau tapęs Lietuvos advokatų sąjungos pirmininku, pateikė kasacinį skundą LTSR Aukščiausiajam Teismui. Šis nustatė, kad Kauno liaudies teismas nepaaiškino, kodėl Henytę nuspręsta įkalinti.
Tuomet bausmė buvo dar kartą sušvelninta ir pakeista pataisos darbais. Henytė iš teismo salės buvo paleistas į laisvę. Į bausmės laiką įskaitytas suėmimas, o viena laisvės atėmimo diena prilyginta trims pataisos darbų dienoms. Kadangi H. Daktaras buvo suimtas 1976 metų balandžio 2 dieną, po šio sprendimo jam buvo likę vos keli mėnesiai pataisos darbų.
