Ar meilė mirusiam žmogui priklauso nuo to, ar per Vėlines aplankome jo kapą? Alytaus Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčios klebonas kunigas teol. lic. Renaldas Janušauskas pabrėžia, kad ryšys su išėjusiaisiais nenutrūksta vien todėl, kad jų palaidojimo vieta yra toli.
Pasak kunigo, mirusiojo atminimas gyvas ne tik tada, kai žinome, kur jis palaidotas. Jis išlieka ir per mumyse gyvenančią žmogaus meilę, vertybes bei gerus darbus.
Visų Šventųjų diena ir Vėlinės – ne tas pats
Nors lapkričio 1-oji ir 2-oji yra greta, jų liturginė bei teologinė prasmė skiriasi. Lapkričio 1-ąją, per Visų Šventųjų iškilmę, Bažnyčia švenčia gyvenimo pergalę prieš mirtį ir prisimena ne tik oficialiai paskelbtus šventuosius, bet ir daugybę žmonių, pasiekusių amžinąją bendrystę su Dievu.
Tarp jų gali būti ir mūsų artimieji – tėvai, seneliai ar kiti paprasti žmonės, gyvenę tikėjimu, mylėję, atleidę ir aukojęsi dėl kitų. Krikščionybėje šventumas nėra skirtas vien ypatingoms asmenybėms – tai kiekvieno žmogaus pašaukimas, kurio galutinis tikslas yra bendrystė su Dievu.
Lapkričio 2-ąją, per Vėlines, Bažnyčia ypatingai meldžiasi už mirusius tikinčiuosius – tuos, kuriems dar reikalingas galutinis apvalymas prieš įžengiant į visišką bendrystę su Dievu.
Ši tradicija remiasi šventųjų bendryste: katalikų tikėjimu, kad Kristuje egzistuoja dvasinis ryšys tarp žemėje gyvenančių tikinčiųjų, danguje esančių šventųjų ir mirusiųjų, kurie yra apvalomi. Todėl malda už mirusiuosius nėra vien prisiminimo ritualas – tai meilės ir tikėjimo veiksmas.
Kunigas pabrėžia, kad kapinės krikščioniui nėra vien mirusiųjų vieta. Tai ir prisikėlimo laukimo erdvė. Šių dienų esmė nėra mirtis, nes, kaip rašoma Pirmajame laiške korintiečiams, jei Kristus nebuvo prikeltas, tikėjimas būtų tuščias. Krikščioniška viltis remiasi tikėjimu, kad gyvenimas Dievo pažadu nesibaigia mirtimi.
Kaip pasiruošti Vėlinėms?
R. Janušauskas mano, kad pasiruošimas Vėlinėms kartais pernelyg susiejamas su išoriniais darbais. Sutvarkyti kapą, pasirūpinti jo aplinka ir uždegti žvakę yra prasminga, tačiau būtų liūdna, jei tam skirtume kelias dienas, o maldai už mirusiuosius nerastume nė kelių minučių.
Jis siūlo savęs paklausti, ką iš tiesų norime padaryti dėl mirusio artimojo. Po mirties meilė įgauna kitą formą: nebegalime paskambinti, aplankyti ar apkabinti, tačiau galime melstis, dėkoti Dievui už žmogaus gyvenimą ir saugoti tai, ką gero iš jo gavome.
Prasmingas pasiruošimas, pasak kunigo, galėtų būti dalyvavimas šv. Mišiose, sąžinės sąskaita, Sutaikinimo sakramentas ir malda už mirusiuosius. Vėlinės taip pat gali tapti proga širdyje ištarti „Atleidžiu tau“, „Atsiprašau“ ir „Dėkoju už tai, ką man davei“.
Šeimoje verta prisiminti mirusiuosius ne tik per netekties skausmą, bet ir pasakojant apie jų gyvenimą. Vaikams galima papasakoti apie nepažinotus senelius, prisiminti jų gerumą, išmintį ar linksmus nutikimus. Taip Vėlinės tampa proga ne tik pagerbti mirusiuosius, bet ir permąstyti savo pačių gyvenimą.
Kapas neturėtų tapti varžybomis
Kunigas pabrėžia, kad gražiai prižiūrimas kapas savaime nėra blogas dalykas. Rūpinimasis palaidojimo vieta gali būti pagarbos, dėkingumo ir žmogiškosios kultūros išraiška. Tačiau problema kyla tada, kai priemonė tampa tikslu, o kapas virsta varžybų vieta – kieno paminklas brangesnis, gėlės įspūdingesnės ar žvakių daugiau.
R. Janušauskas siūlo savęs paklausti, ar mirusiam žmogui iš tiesų svarbus žvakių skaičius. Krikščionišku požiūriu jam reikalinga ne išorinė prabanga, o malda. Žvakė yra Kristų, pasaulio šviesą, primenantis simbolis, tačiau jos vertė nepriklauso nuo dydžio ar kainos.
Taip pat nereikėtų spręsti apie žmogaus meilę pagal kapo išvaizdą. Kai kurie žmonės gyvena toli, serga, yra garbaus amžiaus ar neturi pakankamai lėšų. Kunigas primena, kad kapas nėra paminklas finansinėms galimybėms – tai meilės, atminties ir vilties ženklas.
Užuot pirkus dar vieną brangią puokštę, jo teigimu, galima paaukoti stokojančiam žmogui, padėti vienišam senoliui ar atlikti gerą darbą mirusiojo atminimui. Tai būtų krikščioniškas būdas pratęsti meilę.
Jeigu į kapines nuvykti nepavyksta
Kunigas aiškiai sako, kad maldos vertė nepriklauso nuo atstumo iki kapo. Dievo neriboja kapinių tvora, miestas ar valstybės siena, todėl už mirusius artimuosius galima melstis bet kurioje pasaulio vietoje.
Kapo aplankymas yra graži tradicija, nes konkreti vieta padeda susikaupti ir prisiminti artumą. Vis dėlto tai nėra vienintelis būdas išreikšti meilę mirusiajam. Negalintieji nuvykti į kapines gali namuose uždegti žvakę, pasiimti artimojo nuotrauką, sukalbėti „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ar „Amžinąjį atilsį“. Dar prasmingiau būtų dalyvauti šv. Mišiose ir melstis už mirusįjį Eucharistijos aukoje.
Tylus prisiminimas taip pat yra svarbus, tačiau jis nėra tas pats, kas malda. Prisiminimu atsigręžiame į žmogaus gyvenimą ir savo santykį su juo, o maldoje patikime jį Dievo gailestingumui. Šie dalykai vienas kitą papildo.
Kunigas pabrėžia, kad dėl ligos iš namų negalintis išeiti žmogus kartais meldžiasi nuoširdžiau nei tas, kuris skubėdamas aplanko dešimt kapinių, tačiau nė karto nesustoja maldai. Dievas mato ne nuvažiuotus kilometrus, o žmogaus širdį.
Malda prie kapo – ne tik prisiminimas
R. Janušauskas kapinių lankymą laiko svarbia dvasinio gyvenimo dalimi. Tai ne vien tradicijos atlikimas, bet ir susitikimas su savo gyvenimo istorija. Prie artimojo kapo žmogus gali geriau suvokti, kiek jo paties gyvenime yra kitų žmonių įtakos.
Malda prie kapo kunigui pirmiausia siejasi su dėkingumu už gyvenimą, perduotą tikėjimą, meilę ir kartu patirtus sunkumus. Tačiau krikščioniška malda už mirusiuosius neapsiriboja vien padėka. Meldžiama, kad Viešpats atleistų mirusiojo nuodėmes, apvalytų jo netobulumą ir priimtų į amžinąją bendrystę.
Kunigo tarnystėje ypatingą vietą užima ir žmonės, kuriuos jam teko palydėti į amžinybę. Net nesant giminystės ryšio, pokalbiai, paskutinės akimirkos ar artimųjų pasakojimai gali palikti gilų pėdsaką. Kai kurių žmonių gyvenimas tampa savotišku pamokslu ir po mirties.
Netekties skausmas laikui bėgant keičiasi
Pasak kunigo, pradžioje skausmas gali nustelbti visus kitus prisiminimus, tačiau ilgainiui atsiranda daugiau erdvės dėkingumui. Žmogus pradeda galvoti ne tik apie tai, kad artimojo neteko, bet ir apie dovaną jį pažinti.
Ilgesys nebūtinai išnyksta, tačiau keičiasi jo forma. R. Janušauskas atsargiai vertina posakį, kad laikas gydo visas žaizdas: vien laikas ne visada išgydo. Tam reikia meilės, tikėjimo, artimų žmonių, susitaikymo, galimybės išsakyti skausmą ir pamažu išmokti gyventi pasikeitusiame pasaulyje.
Krikščioniškas tikėjimas suteikia ir kitą perspektyvą – žmogus ne tik prisimena praeitį, bet ir žvelgia į ateitį, tikėdamas, kad gyvenimo istorija nesibaigia paskutiniu širdies dūžiu.
Pirmosios Vėlinės po artimojo mirties
Kunigo tarnystė leidžia iš arti pamatyti žmogaus gyvenimo trapumą. Būnant šalia ligos, kančios, mirštančiojo ar gedinčios šeimos tampa akivaizdu, kad įprastos gyvenimo garantijos gali pasikeisti dėl vienos ligos, nelaimės ar netikėtos žinios.
Tačiau susidūrimas su mirtimi atskleidžia ne tik trapumą, bet ir žmogaus meilės stiprumą. Tokiais momentais į šalį pasitraukia pareigos, titulai, pinigai ir visuomeninė padėtis. Svarbiausi tampa meilė, atleidimas, artumas ir tikėjimas, o kartais – vos keli žodžiai: „Ačiū“, „Atleisk“, „Myliu tave“, „Esu šalia“.
Krikščionybė mirties skausmo nepanaikina. Evangelijoje pasakojama, kad Jėzus verkė prie savo bičiulio Lozoriaus kapo (Jn 11, 35), nors žinojo jį prikelsiąs. Tai reiškia, kad tikėjimas prisikėlimu neatima iš žmogaus teisės liūdėti.
Krikščioniška viltis nėra skausmo neigimas. Tai tikėjimas, kad net didžiausias skausmas nėra paskutinis žodis apie žmogaus gyvenimą. Mirties suvokimas, pasak kunigo, turėtų ne paralyžiuoti, o padėti atsakingiau mylėti ir suprasti, kad šiandiena yra dovana, kurios negalima atidėti rytojui.
Žmogui, kuris pirmą kartą po artimojo mirties išgyvens Vėlines, kunigas pataria nereikalauti iš savęs daugiau, nei šiuo metu įmanoma. Tą dieną gali būti sunku, norėtis verkti, tylėti, nebendrauti ar nedalyvauti įprastuose šeimos susibūrimuose.
Gedintis žmogus neprivalo vaidinti stipraus. Jam kartais labiau reikia ne patarimo, o artumo – žmogaus, kuris pabūtų šalia, išklausytų ir leistų išverkti skausmą.
Tikėjimas taip pat neatima teisės gedėti. Apaštalas Paulius ragina neliūdėti taip, kaip liūdi neturintys vilties, tačiau tai nereiškia, kad krikščionys neturi liūdėti. Tai reiškia, kad jų liūdesyje lieka vietos vilčiai.
Pirmąsias Vėlines išgyvenantis žmogus neprivalo būti stiprus. Jis gali verkti, tylėti ar melstis taip, kaip sugeba. Net jei širdyje daugiau klausimų nei atsakymų, tai nereiškia, kad tikėjimas silpnas. Kartais nuoširdžiausia malda gali būti keli paprasti žodžiai: „Viešpatie, man labai sunku. Būk su manimi.“
