Žiaurus elgesys su bejėgiais gyvūnais pagrįstai kelia pasipiktinimą, tačiau po vienu vaizdo įrašu kilusi reakcija atskleidė ir kitą, ne mažiau tamsią visuomenės pusę. Šimtai komentarų netrukus virto agresijos banga prieš galimai nepilnametę mergaitę. Dalis suaugusiųjų, smerkdami smurtą prieš šunį, patys ėmė grasinti vaiku ir siūlyti prieš jį naudoti fizinę jėgą.
Anonimiškai pasivadinusi kėdainietė įrašą paskelbė vienoje „Facebook“ grupėje. Vaizdas sulaukė šimtų reakcijų, komentarų ir pasidalijimų. Tarp jų buvo daug atvirų įžeidimų, keiksmų bei grasinimų susidoroti. Kai kurie, taip pat ir brandaus amžiaus moterys, viešai neslėpdami tapatybės fantazavo apie smurtą prieš mergaitę.
Regina iš Gudžiūnų rašė, kad vaiką „perplėštų per pusę“, vadino ją „parazite“ ir „nelaiminga gyvate“. Vaidutė siūlė mergaitę „atvanoti su tuo skėčiu“, o Mantas ragino trenkti jai per nugarą. Anoniminis komentatorius linkėjo, kad ji būtų sumušta „100 kartų stipriau“. Sonata-Laura mergaitę pavadino „išsigimėle jau nuo mažų dienų“, o Daiva pareiškė, kad ją pamačiusi „užvažiuotų per marmūzę“.
Smurtas vis dar laikomas auklėjimo priemone
Diskusijoje išryškėjo įsitikinimas, kad fizinės bausmės gali būti tinkamas būdas drausminti vaiką. Jolanta ragino mergaitę mušti diržu, net jo sagtimi, kad ši bijotų skriausti šunis ir daugiau nenaudotų smurto.
Nors kai kurie žmonės bandė stabdyti tokią reakciją, jų komentarus greitai užgožė agresyvūs atsakymai. Smurtą pateisinantys internautai tvirtino, kad mušimas esą ugdo discipliną ir paklusnumą. Ieva priminė, kad anksčiau tėvai vaikus auklėdavo diržais ir dėl to, jos teigimu, niekas nemirdavo.
Šis atvejis parodė, kaip smurtas perduodamas iš kartos į kartą. Žmonės, vaikystėje patyrę fizines bausmes, kartais jas laiko norma ir siūlo taikyti svetimiems vaikams, neįvertindami savo pačių patirtų traumų.
Filmavimas sukėlė klausimų dėl vaiko teisių
Komentaruose taip pat diskutuota, ar įvykį nufilmavęs asmuo pasielgė tinkamai. Įraše matomas nepilnametis žmogus, nors veidas neatskleidžiamas, todėl vaikas gali būti atpažįstamas pagal drabužius ir šunį.
Įstatymai nepilnamečiams suteikia papildomą privatumo, garbės ir orumo apsaugą. Vis dėlto galimų teisės pažeidimų fiksavimas tam tikrais atvejais gali būti vertinamas kaip išimtis.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio pareigūnai pabrėžė, kad tokiose situacijose būtina derinti visuomenės interesą ir vaiko teisių apsaugą. Šiuo atveju vaikas filmuojamas iš nugaros, jo veidas nematomas, tapatybė nenurodoma, o įrašo paviešinimas galėtų būti siejamas su siekiu atkreipti dėmesį į gyvūnų gerovę.
Tačiau ar konkrečiu atveju vaiko teisės nebuvo pažeistos, galima nustatyti tik įvertinus visas aplinkybes. Klausimai, susiję su BDAR ir Visuomenės informavimo įstatymu, priklauso Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijai.
Pažeidėjo nustatyti nepavyko
Savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėja nurodė, kad vaizdo įraše neįmanoma nustatyti nei įvykio vietos, nei mergaitės amžiaus, todėl tik spėjama, kad ji nepilnametė. Įraše nėra informacijos apie galimą administracinį nusižengimą, o skyrius nebuvo gavęs oficialaus pranešimo.
Gavus informaciją apie pažeidimą, paprastai pradedamas tyrimas, nustatomos aplinkybės ir sprendžiama, ar pažeidėją bausti. Šiuo atveju formalus kreipimasis nepateiktas, todėl nebuvo galima nustatyti nei vietos, nei vaiko, nei susisiekti su jos tėvais.
Apie galimus pažeidimus gyventojai Viešosios tvarkos skyrių gali informuoti elektroniniu paštu arba telefonu. Tokiu būdu pažeidėją nustatyti lengviau.
Policija įspėjo komentatorius
Ž. Krivičienė priminė, kad grasinimai primušti vaiką nėra nei normalūs, nei pateisinami. Už realius grasinimus, išsakytus tiesiogiai ar elektroninėmis ryšio priemonėmis, gali grėsti baudžiamoji atsakomybė.
Policija taip pat pranešė jau ėmusis veiksmų dėl kai kurių viešai paskelbtų įžeidimų ir grasinimų. Pareigūnai pabrėžė, kad reiškiant nuomonę būtina gerbti kitų žmonių, ypač nepilnamečių, teises. Atsižvelgiant į komentarų turinį ir aplinkybes, jie gali būti vertinami kaip galimi teisės pažeidimai.
Policija gali vertinti viešai paskelbtą informaciją ir, esant teisiniam pagrindui, savo iniciatyva pradėti procesą, kai nukentėjusiojo ar jo atstovo skundas nėra būtinas.
Kodėl vaikai kartais smurtauja prieš gyvūnus?
Dalis internautų mergaitę puolė vadinti sadiste ar išgama ir spėliojo, ar ji neturi psichikos sutrikimų arba netaps būsima nusikaltėle. Tačiau psichologijos, kriminologijos ir vaikų psichiatrijos tyrimai, publikuoti tokiose duomenų bazėse kaip „PubMed“ ir „ScienceDirect“, rodo, kad toks elgesys beveik niekada nereiškia, jog vaikas gimė piktas ar žiaurus.
Agresija prieš gyvūnus dažnai būna išmoktas elgesys, šeimos aplinkos atspindys arba emocinės traumos požymis. Jei namuose vaikai baudžiami fiziškai arba su augintiniais elgiamasi jėga, gali susiformuoti įsitikinimas, kad autoritetas įtvirtinamas skausmu, o nepaklusnumą reikia malšinti mušant.
Mokslininkai taip pat kalba apie kognityvinį nebrandumą ir empatijos stoką. Maždaug dešimties metų vaikas jau gali suprasti, kad kitas jaučia skausmą, tačiau jo gebėjimas numatyti ilgalaikes veiksmų pasekmes ir tinkamai interpretuoti gyvūno elgesį dar nėra visiškai išsivystęs. Vaikas gali manyti, kad šuo neklauso tyčia ar iš piktumo, todėl smūgį suvokti kaip vienintelį būdą susigrąžinti kontrolę.
Kriminologijoje ir psichologijoje plačiai nagrinėjama „The Link“ koncepcija, siejanti smurtą prieš gyvūnus ir smurtą šeimoje. Tyrimai rodo, kad vaikai, matantys suaugusiųjų smurtą ar patys patiriantys fizines bausmes, kelis kartus dažniau smurtauja prieš gyvūnus. Šeimose, kuriose nustatomas vaikų išnaudojimas ar fizinė prievarta, žiaurus elgesys su naminiais gyvūnais pastebimas 60–88 proc. atvejų.
Pažeminimą, bejėgiškumą, nuolatinę kontrolę ar bausmes patiriantis vaikas gali sukauptą stresą ir pyktį perkelti į silpnesnę būtybę. Augintinis tampa tuo, prieš kurį galima bent trumpam pasijusti stipresniam.
Smurtas negali būti atsakas į smurtą
Kadangi įvykio vietos ir mergaitės nustatyti nepavyko, neaišku, kas paskatino tokį jos elgesį. Tai galėjo lemti emocinis nebrandumas arba gilesnės problemos artimoje aplinkoje.
Tačiau suaugusiųjų pasirinkta reakcija problemos neišsprendė. Užuot ieškoję būdų padėti, žmonės rašė prakeiksmus, žeminančius epitetus ir raginimus fiziškai susidoroti. Noras apsaugoti bejėgį šunį yra suprantamas, tačiau raginimai mušti vaiką diržu, trenkti per veidą ar jį „perplėšti pusiau“ tik atkartoja tą pačią smurto kultūrą, kurią komentatoriai smerkė.
Viešai paskelbtas įrašas nepadėjo išsiaiškinti problemos priežasčių ir neužtikrino pagalbos nei šuniui, nei vaikui. Teisėsaugos ir savivaldybės galimybės ribotos, kai apie galimus pažeidimus pranešama tik socialinių tinklų komentaruose, o ne oficialiais kanalais. Internete likusi neapykantos lavina priminė, kad smurto negalima įveikti dar didesniu smurtu.
