Rudenį, artėjant Visų Šventųjų ir Vėlinių dienoms, dažniau prisimename mirusius artimuosius. Tačiau UAB „Laidojimo paslaugų centro“ tanatopraktikui Vitaliui Dauparui mirtis ir pagarba mirusiajam yra kasdienio darbo dalis.
Vyras šioje srityje dirba jau metus. Jo pareigos – rūpintis skrodimais, nuprausti, aprengti ir padažyti mirusiuosius, kad jie būtų tinkamai paruošti paskutiniam artimųjų atsisveikinimui.
Su naujienų portalu tv3.lt Vitalis pasidalijo profesijos užkulisiais ir papasakojo apie dalykus, kurie daugeliui žmonių lieka nematomi. Jis kalbėjo apie tai, ar mirusieji gali sukrutėti ar skleisti garsus, taip pat atskleidė, ar dėl darbo tenka sapnuoti naktimis.
Šis pasakojimas – naujo tv3.lt ciklo „Už kadro“ dalis. Jame pristatomos įvairios profesijos ir žmonės, pasirinkę skirtingus karjeros kelius.
Susidomėjimas mirties tema prasidėjo vaikystėje
Vitalis pasakojo, kad mirtis jį domino nuo mažens. Ši neišvengiama gyvenimo dalis jam atrodė paslaptinga, todėl noras suprasti, kas slypi už jos, vis sugrįždavo.
Pirmą kartą su mirtimi jis susidūrė vaikystėje, viešėdamas pas močiutę. Tuomet rado žiurkės nudobtus viščiukus ir nusprendė juos palaidoti. Vėliau, nugaišus bet kuriam gyvūnui, Vitalis pasirūpindavo jo „laidotuvėmis“.
Studijuodamas vadybą kolegijoje jis turėjo parengti verslo planą. Kaip pats pasakojo, tuomet pasirinko sukurti laidojimo paslaugų įmonės verslo planą, nes ši idėja pasirodė įdomesnė.
Pašnekovas taip pat mėgo vaikščioti po kapines, kuriose įžvelgė savitą estetiką. Nuo jaunystės jis klausėsi sunkiosios muzikos ir, kaip pats sakė, „pankavo“.
Tanatopraktiko darbas Vitalį patraukė noru procesus suprasti iš arti. Anksčiau jis buvo dirbęs panašų administracinį darbą, tačiau šįkart norėjo ne tik organizuoti, bet ir tiesiogiai prisidėti prie žmogaus paruošimo.
Tuo metu jis svarstė keisti profesinę kryptį, o šioje srityje jau dirbo senas bičiulis. Vitalis buvo užsiminęs, kad atsiradus laisvai vietai norėtų išbandyti save. Prieš metus tokia vieta atsirado – draugas jam paskambino ir pakvietė prisijungti.
Pirmosiomis darbo dienomis didžiausią nerimą kėlė ne mirusieji, o abejonės, ar pavyks tinkamai atlikti užduotis. Kolegoms padrąsinus, Vitalis ėmėsi darbo ir su kiekviena užduotimi susitvarkė. Vis dėlto ir dabar pasitaiko dar nebandytų situacijų, todėl kartais tenka nerimauti dėl rezultato.
Diena prasideda nuo užduočių peržiūros
Į darbą Vitalis atvyksta 8 valandą ryto. Kaip ir daugeliui žmonių, jo rytas prasideda prie kompiuterio – jis peržiūri, kokias užduotis reikės atlikti.
Įmonėje naudojama centralizuota sistema, nes veikia ne vienas padalinys. Joje matoma, kiek yra užsakymų ir iki kada reikia paruošti mirusiuosius.
Prieš pradedant darbus patikrinama, ar vietoje yra kūnas, karstas ir drabužiai. Dažniausiai dirbama dviese, todėl kolegos aptaria dienos planą. Vadybininkas taip pat nurodo, kuriuos užsakymus būtina atlikti pirmiausia, ypač tais atvejais, kai kūną reikės vežti į kitą miestą.
Susiplanavęs dieną Vitalis imasi fizinės darbo dalies. Pirmiausia jis nueina prie šaldytuvo ir pasiima maiše esantį kūną.
Atsegus maišą galima įvertinti tikrąją situaciją. Nors informacija apie mirties aplinkybes paprastai būna surašyta, reali mirusiojo būklė gali būti pasikeitusi. Pavyzdžiui, jei nurodyta, kad veido oda patamsėjusi, po galvos pakėlimo kraujas gali nutekėti žemyn ir veidas atrodyti šviesesnis. Gali būti ir atvirkščiai.
Vėliau mirusysis perkeliamas į specialias patalpas. Vienoje jų kūnas plaunamas ir ruošiamas, kitoje atliekamas aprengimas, makiažas bei kiti baigiamieji darbai.
Labiausiai paveikia vaikų ir jaunų žmonių mirtys
Nors iš šalies gali atrodyti, kad ilgai dirbant su mirusiaisiais emocijos išblėsta, Vitalis teigė, kad labiausiai jį paveikia vaikų, jaunų žmonių ir savižudybių atvejai.
Vyresnio amžiaus žmogaus mirtis dažnai suvokiama kaip natūrali gyvenimo pabaiga. Tačiau vaikų ir jaunų žmonių netektys kelia beprasmybės jausmą bei gailestį dėl gyvenimo, kurio jie dar nespėjo nugyventi, patirti ir įgyvendinti.
Savižudybių atvejai taip pat verčia Vitalį galvoti, kas žmogų paskatino priimti tokį sprendimą ir ką jis išgyveno. Tokiose situacijose, pasak jo, kyla didelė atjauta ir apgailestavimas. Neseniai jis matė stiprų, sveikai atrodantį vyrą ir svarstė, kas galėjo nutikti, kad šis žmogus pasirinko mirtį.
Paklaustas, kokia diena jam būna sunkiausia, Vitalis išskyrė tas, kai tenka atlikti daug užsakymų. Tanatopraktiko darbas reikalauja fizinių pastangų: reikia kilnoti ir judinti kūnus, daug vaikščioti bei atlikti įvairias procedūras.
Dar daugiau jėgų prireikia dirbant su didelio svorio žmonėmis. Tokiais atvejais darbai trunka ilgiau, reikia daugiau pasiruošimo, o pakelti ir perrengti kūną būna sudėtingiau. Jei keli tokie atvejai pasitaiko vieną dieną iš eilės, ji tampa itin sunki.
