Lapkričio pabaigoje sukaks 17 metų nuo vienos garsiausių ir profesionaliausiai parengtų užsakomųjų žmogžudysčių Lietuvoje.
Vienintelė snaiperio paleista kulka nutraukė tuomet 32 metų Lietuvos bokso federacijos vadovo Remigijaus Daškevičiaus, plačiai vadinto Daške, gyvenimą. Jo mirtis iki šiol apgaubta paslapties: neaišku, ar tai buvo kriminalinio pasaulio konfliktų pasekmė, ar specialiųjų teisėsaugos tarnybų suplanuotas nusikaltimas.
Apie Kauno Daškinių lyderio žūtį anuomet daug rašė kriminalinių naujienų laikraštis „Akistata“. Remiantis jo archyvais, galima atkurti svarbiausias šio nusikaltimo aplinkybes.
Žudikas paleido tik vieną šūvį
R. Daškevičius buvo nužudytas Vilniuje. Anksčiau už turto prievartavimą teistas vyras tuo metu buvo 33 metų. Viena samdomo žudiko kulka mirtinai sužeidė vieną iš Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetų.
Ekspertai nustatė, kad kulka pataikė į širdį, perėjo kiaurai ir, prasiskverbusi pro stiklą, įskriejo į piceriją, kur smarkiai deformavosi.
Jų vertinimu, šauta iš maždaug 50 metrų atstumo – iš priešais esančio namo antrojo aukšto. Iš pradžių pareigūnai negalėjo tiksliai nustatyti šaulio vietos, nes nebuvo aišku, į kurią pusę nusikaltimo metu buvo pasisukęs kaunietis.
Vienintelis šūvis, nutaikytas į širdį, leido manyti, kad žudikas buvo įsitikinęs jo mirtinu poveikiu. Pareigūnai spėjo, jog galėjo būti panaudotas snaiperinis šautuvas su duslintuvu – naktį šūvio niekas negirdėjo.
Tyrėjai neabejojo, kad tai buvo užsakomoji žmogžudystė. Bylą nagrinėjusių Vilniaus apygardos prokurorų teigimu, toks nusikaltimas Lietuvoje neturėjo analogo: iki tol net ir samdomos žmogžudystės dažniausiai būdavo įvykdomos sprogdinant arba šaudant iš pistoletų bei automatų.
Tuometinis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius teigė, kad toks būdas nėra būdingas lietuviams, todėl bent jau nusikaltimo vykdytojo reikėtų ieškoti Rusijoje. Jo teigimu, kai būtina nužudyti gerai saugomą ar sunkiai pasiekiamą žmogų, šioje šalyje tokias užsakytas žmogžudystes paprastai įvykdo gerai pasirengę snaiperiai.
Tyrimas vyko, tačiau atsakymų nebuvo
Daškės istorija parodė, kad nuo snaiperio kulkos negalėjo apsaugoti nei ginkluoti „torpedos“, nei budrūs asmens sargybiniai, nei jo reputacija kriminaliniame pasaulyje.
Nors nužudymo byla buvo tiriama intensyviai, viešai apčiuopiamų rezultatų nebuvo. Prieš keletą metų pasiteiravus apie naujienas vienoje garsiausių pastarojo dešimtmečio bylų, nenorėję būti įvardyti Vilniaus prokurorai nurodė, kad ikiteisminis tyrimas tebevykdomas, nagrinėjamos įvairios versijos.
Pareigūnai aiškino, kad tyrimo krypčių, procesinių veiksmų ir aplinkybių viešinimas bei galimų versijų vertinimas galėtų pakenkti tyrimo sėkmei. Todėl jie taip pat atsisakė komentuoti viešai sklandžiusias žinias ir kalbas.
Daškė buvo laikomas vienu įtakingiausių
Kauno kriminalinio pasaulio senosios kartos lyderiai šiandien yra išblaškyti. Henrikas Daktaras, Egidijus Abarius-Goga ir Arikas Pastuškovas atsidūrė už grotų. Kiti įtakingi veikėjai, sekdami Jono Bielskio pavyzdžiu, pradėjo bendradarbiauti su Policijos departamentu, liudyti prieš buvusius bendražygius ir pasitraukė į pogrindį.
R. Daškevičius, Ramūnas Kuzminas-Ramaškė, Rimantas Ganusauskas-Mongolas, Kęstutis Jurša ir Algirdas Žemaitis-Kukas žuvo per tarpusavio kovas dėl įtakos bei garbės. R. Daškevičius buvo laikomas viena charizmatiškiausių senosios Kauno mafijos figūrų.
Daškę laidojant Petrašiūnų kapinėse, ką tik iš įkalinimo įstaigos grįžęs H. Daktaras Vilniuje buvo apklausiamas prokurorų. Juos domino jo ryšiai su Daškinių vadeiva ir šio nužudymo aplinkybės.
H. Daktaras pareigūnams sakė, kad tuo metu, kai jis buvo laisvėje, R. Daškevičius atliko bausmę, o Daškę paleidus netrukus į kalėjimą pateko jis pats. Todėl, pasak H. Daktaro, jie nebuvo pažįstami ir neturėjo bendrų verslo reikalų.
Vis dėlto dalis surinktų faktų leido manyti, kad tam tikru metu šie du vyrai ir jų aplinkos Kaune įnirtingai varžėsi dėl pozicijų kriminaliniame pasaulyje.
Kauno apygardos prokuratūros veteranas, gerai išmanęs laikinosios sostinės kriminalinio pasaulio specifiką, teigė, kad anuomet klestėjusių Daktarų ir Daškinių gaujų nariai buvo priskiriami itin aukštai vertintam nusikaltėlių sluoksniui. Jo apibūdinimu, tai buvo gerokai aukštesnis organizuoto nusikalstamumo lygis.
