Praėjo daugiau kaip 30 metų nuo dienos, kai Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone, netoli savo namų, iš pasalų buvo nušautas dienraščio „Respublika“ redaktoriaus pavaduotojas Vitas Lingys.
Tragiškai išsipildė viename jo 1987 metais publikuotame rašinyje pacituoti britų atlikėjo Cliffo Richardso žodžiai: „Rytojus. Niekada negalvok apie rytojų. Nes rytojus kartais gali ir neišaušti.“
Prie namų jo jau laukė
Kaip skelbiama „Respublikos“ archyvuose, nužudymo rytą V. Lingys, kaip įprasta, apie 8.30 val. išėjo į darbą. Iš savo buto Fabijoniškių pakraštyje jis nusileido į lauką ir patraukė automobilio link.
Žurnalistą jau kurį laiką vargino kojos skausmas, tačiau gydytojų patarimų jis nepaisė ir į ligoninę negulė. Tikėtina, kad tą rytą V. Lingys net nepastebėjo kieme tykančių užpuolikų.
Vyras buvo sekamas dar iki nusikaltimo. Vėliau mirtinus šūvius paleidęs Igoris Achremovas pripažino, kad dieną prieš žmogžudystę buvo atvykęs prie daugiabučio, kuriame gyveno V. Lingys, ir jį stebėjo.
Po šūvių žurnalistas sukniubo vietoje, o netrukus mirė. Aplinkinių namų gyventojai tyrėjams pasakojo girdėję duslius šūvius ir matę iš įvykio vietos sprunkančius du jaunus, aukštus vyrus. Jų veidus dengė juodos kaukės.
Liudininkų teigimu, užpuolikai nubėgo maždaug už 50 metrų buvusio miškelio link. Netoliese buvo kelias į kitą sostinės mikrorajoną, todėl neatmetama, kad ten jų laukė automobilis.
Policija nusikaltimo vietoje rado tris Makarovo pistoleto gilzes, nors šauta buvo ne iš šio ginklo. Pareigūnai, išnaršę miškelį, aptiko polietileninį maišelį su juodomis pirštinėmis. Radinys perduotas ekspertams.
Po nužudymo – anonimo skambutis
Iškart po žmogžudystės buvo pradėta operacija „Voratinklis“, o policija užblokavo visus išvažiavimus iš Vilniaus. Buvo manoma, kad susidorojimas susijęs su V. Lingio žurnalistine veikla ir „Respublikoje“ skelbtomis publikacijomis apie mafiją.
1993 metų spalio 13-osios „Respublikos“ numeryje rašyta, kad V. Lingys buvo pagrindinis straipsnių apie mafiją įkvėpėjas, todėl į samdytų žudikų taikinį pateko neatsitiktinai. Leidinys taip pat skelbė, jog spalio 12-oji galėjo būti pasirinkta sąmoningai: tą dieną žurnalistas planavo susitikti su aukšto rango pareigūnu ir perduoti jam svarbią informaciją, tačiau to padaryti nespėjo.
Tą pačią popietę „Respublikos“ vyriausiajam redaktoriui paskambino anonimas. Jis ištarė „Pirmoji užuojauta“ ir iškart nutraukė pokalbį.
Byla tapo „Vilniaus brigados“ saulėlydžio pradžia
Žurnalisto nužudymo užsakovu pripažintas „Vilniaus brigados“ vadeiva Borisas Dekanidzė buvo nuteistas mirties bausme. Ji įvykdyta 1995 metų liepos 12 dieną.
Šią bylą iki šiol prisimena buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas. Jo teigimu, iki tol ir vėliau Lietuvoje nebuvo kito atvejo, kai būtų nužudytas žurnalistas. A. Paulauskas nusikaltimą įvardijo kaip iššūkį valstybei.
Anot jo, tuo metu „Vilniaus brigada“ veikė ne tik sostinėje, bet ir tarptautiniu mastu. B. Dekanidzė buvo grįžęs iš užsienio, kur dalyvavo nusikalstamoje veikloje. Gauja buvo sustiprėjusi, o teisėsaugos institucijos – susilpnėjusios: iš policijos ir prokuratūros pasitraukė daug kompetentingų darbuotojų, o teismų praktika organizuoto nusikalstamumo bylose dar tik kūrėsi.
A. Paulauskas teigė, kad tuo metu dar nebuvo įprasta tarpusavyje sieti skirtingų nusikaltimų, todėl „Vilniaus brigada“ ilgą laiką galėjo veikti įžūliai ir jaustis nebaudžiama.
Jo vertinimu, V. Lingio nužudymas buvo aukščiausias gaujos veiklos taškas. Žurnalistas bandė išsiaiškinti, kaip veikia mafijinė struktūra, o jos nariai jautėsi visagaliai. Viename interviu jie net teigė „valdantys Vilnių“ ir galintys diktuoti sąlygas sostinėje.
Po žmogžudystės prasidėjo aktyvus „Vilniaus brigados“ persekiojimas. B. Dekanidzė buvo sušaudytas, trims kitiems gaujos nariams skirtos ilgos laisvės atėmimo bausmės. Vėliau organizacija suskilo į mažas grupes ir nebeatsigavo, todėl, A. Paulausko teigimu, praktiškai išnyko kaip reali grėsmė.
Buvęs generalinis prokuroras pabrėžė, kad ši byla parodė valstybės gebėjimą susidoroti su mafija. Jei nebūtų pavykę nuteisti V. Lingio nužudymo kaltininkų, „Vilniaus brigada“ galėjo dar ilgai išlaikyti savo įtaką.
Artimųjų kreipimasis žudikams
Netrukus po V. Lingio nužudymo jo artimieji paskelbė atvirą laišką kaltininkams. Jame jie rašė, kad kaukėti užpuolikai tykojo pasaloje, nukreipė ginklus į Vito galvą ir nužudė jų sūnų, tėvą, vyrą bei anūką.
Artimieji kaltino žudikus mėginus nutildyti žurnalistą ir laisvą žodį, be kurio, jų teigimu, neįmanoma tiesa, taika ir dorybė. Jie pripažino, kad šeimos kerštas negrąžins V. Lingio, tačiau pabrėžė, jog buvo sunaikintas tik jo kūnas, o dvasios ir energijos nužudyti neįmanoma.
Laiške taip pat skambėjo raginimas visuomenei būti budriai ir neleisti atsirasti naujiems „vampyrams“. Artimieji teigė pažįstantys žudikus ir tikino, kad nuo jų rankų pralietas aukų kraujas nebus nuplautas laiko.
