Veterinarijos gydytojo kasdienybė neapsiriboja gyvūnų gydymu, operacijomis ar konsultacijomis. Ši profesija reikalauja ilgų darbo valandų, sudėtingų sprendimų ir gebėjimo šeimininkams pranešti skaudžias naujienas. 41-erių kaunietis veterinarijos gydytojas onkologas Paulius Morkūnas teigia, kad gyvūnai jo gyvenime buvo nuo pat vaikystės, todėl dėl pasirinkto kelio niekada nesuabejojo.
Jo profesinis kelias truko aštuonerius metus: šešerius metus jis studijavo, dvejus praleido rezidentūroje, dirbo su laukiniais gyvūnais, vėliau įsidarbino veterinarijos klinikoje ir galiausiai įkūrė savąją.
Apie veterinaro darbo kasdienybę, sudėtingiausius atvejus, onkologinių ligų gydymą ir emociškai sunkiausius pokalbius su gyvūnų šeimininkais P. Morkūnas pasakojo naujienų portalo tv3.lt skaitytojams.
Šis pokalbis – naujo tv3.lt straipsnių ciklo „Už kadro“ dalis. Jame siekiama iš arčiau parodyti skirtingas profesijas, jų atstovus ir tai, ko dažnai nematome iš šalies.
Gyvūnai profesiją nulėmė dar vaikystėje
P. Morkūnas pasakojo, kad gyvūnus mylėjo nuo mažens: jais rūpindavosi, bandydavo juos apsaugoti ir net statydavo jiems namelius. Jo teigimu, meilė gyvūnams buvo neatsiejama nuo pat vaikystės.
Renkantis studijas abejonių taip pat nekilo. Pildydamas stojimo prašymą, pirmuoju numeriu jis įrašė Veterinarijos akademiją. Nors reikėjo nurodyti ir antrą pasirinkimą, kaunietis net nemanė, kad galėtų rinktis kitą profesiją.
Studijos nebuvo lengvos. Po šešerių metų mokslo P. Morkūnas dar dvejus metus mokėsi rezidentūroje. Studijų metais jis praktikavosi globos organizacijoje ir dirbo su laukiniais gyvūnais – padėdavo sužeistoms stirnoms bei kitiems gyvūnams, vykdavo į kitus miestus.
Baigęs mokslus jis pradėjo dirbti veterinarijos klinikoje. Vėliau suprato norintis įgyvendinti savo idėjas ir projektus, todėl kartu su kolegomis įkūrė nuosavą kliniką.
Darbo diena gali nesibaigti iki miego
Veterinaro darbo pradžia dažniausiai būna ankstyva, tačiau kada diena baigsis, pasak P. Morkūno, numatyti sunku. Gyvūnai suserga nepriklausomai nuo savaitės dienos ar švenčių, o šeimininkai nori bet kada susisiekti su gydytoju.
Kartais gydytojas į sportą išvyksta jau 4.30 ryto, kad nuo 8 valandos galėtų visą dėmesį skirti darbui ir bent šiek tiek laiko pasiliktų sau. Jo dieną sudaro konsultacijos, planinės bei netikėtos operacijos, bendravimas su klientais ir įmonės administravimo klausimai.
Po pietų, kai daugelis žmonių baigia darbus, veterinarui prasideda kita darbo dalis. Jis atsako į elektroninius laiškus, skambina klientams, koreguoja gydymą ir derina vizitus. Šie rūpesčiai dažnai tęsiasi iki vakaro.
Savaitgaliais P. Morkūnas stengiasi laiką leisti su šeima – sportuoja, važiuoja motociklu, su vaiku vyksta žvejoti ar plaukia laivu. Vis dėlto klinikos dirba ir pacientai nesirenka, kada sirgti, todėl kartais tenka atvykti ir pakartotinai apžiūrėti gyvūnus po operacijų.
Gydytojas darbą ir laisvalaikį nėra linkęs griežtai atskirti. Jo manymu, jei nuolat galvotum, kad viena gyvenimo dalis yra darbas, o kita – poilsis, galima greitai pervargti. Todėl profesiją jis vertina kaip natūralią savo gyvenimo dalį.
Didžiausią sukrėtimą kelia žmogaus žiaurumas
Pasak P. Morkūno, sunkiausi yra tie atvejai, kai gyvūnai nukenčia nuo žmonių. Jis teigė nesuprantantis, kaip žmogus gali smurtauti prieš gyvūną, kuris nepajėgia apsiginti.
Veterinarams tenka gydyti pašautus gyvūnus, patyrusius įvairius žiaurius sužalojimus, taip pat tuos, kuriems buvo pilamos rūgštys ar naudojami įvairūs tepalai. Dalis tokių gyvūnų patenka į prieglaudas.
Ypač dažnai pasitaiko atvejų, susijusių su oriniais šautuvais. Tokie incidentai kartojasi kasmet, o kartais kulkų žymės aptinkamos visiškai netikėtai – šeimininkai net nežino, kad jų augintinis buvo pašautas.
Gydyti reikia ne bet kokia kaina
Veterinarija turi panašumų su žmonių medicina, tačiau vienas esminių skirtumų – gydytojas bendrauja ne su pačiu pacientu, o su jo šeimininku. Gyvūnui neįmanoma paaiškinti diagnozės ar gydymo plano, todėl visą informaciją reikia perteikti žmogui.
Kartais šeimininkai nori išbandyti daugiau gydymo būdų, nei, gydytojo vertinimu, iš tiesų reikėtų. Veterinaras gali gyvūną laikyti prijungtą prie lašelinių, maitinti per zondą ir taikyti įvairias procedūras, tačiau kartu būtina įvertinti, ar tokios pastangos išsaugo gyvūno gyvenimo kokybę.
Dėl to pokalbiai su šeimininkais gali trukti ir valandą, dar prieš pradedant apžiūrą. Žmonės nori išsamios informacijos, o gydytojas turi padėti rasti sprendimą, kuris būtų geriausias gyvūnui.
Daugelis tyrimų atliekami gyvūnui esant seduotam. Pavyzdžiui, kompiuterinei tomografijai žmogus gali ramiai išgulėti, o gyvūną tam dažnai reikia užmigdyti.
Kadangi P. Morkūnas yra gydytojas onkologas, didelę jo darbo dalį sudaro vėžinių susirgimų gydymas. Tokiais atvejais svarbiausia ne bet kokia kaina nugalėti ligą, o kuo ilgiau išsaugoti augintinio gyvenimo kokybę, kad jis galėtų gyventi be skausmo ir kančių.
Su šeimininku iš anksto aptariama, kokių tikslų siekiama, kokį gydymo kelią renkamasi ir kiek realiai galima pratęsti gyvūno gyvenimą. Šie pokalbiai ne visada būna trumpi, tačiau jie būtini.
Sunkiausia – pranešti apie netektį
Skaudžiausios veterinaro darbo akimirkos susijusios su augintinio mirtimi. Vienaip jaučiamasi, kai į operaciją einama žinant, kad gyvūno būklė labai sunki ir tikimybė išgyventi nedidelė. Tokiu atveju gydytojas vis tiek stengiasi padaryti viską, ką gali.
Visai kita situacija susiklosto, kai operacijos metu netikėtai sustoja gyvūno širdis ar nutinka kita neplanuota nelaimė. Tuomet gydytojui pačiam reikia susikaupti ir pasiruošti skambučiui šeimininkui. Augintinis yra šeimos narys, todėl tokią žinią pranešti būna labai sunku.
P. Morkūnas pripažino, kad tokie skambučiai lydimi drebančių rankų ir balso. Nors netekčių jo darbe nėra daug, kiekviena jų emociškai stipri.
Ne mažiau sudėtingas ir sprendimas dėl eutanazijos. Į gydytoją besikreipiantys šeimininkai dažnai klausia, ką jis darytų savo augintiniui. Tuomet veterinarui tenka padėti žmogui suprasti, kada gydymas jau nebegali pagerinti gyvūno gyvenimo kokybės ir ateina laikas jį paleisti.
Pasak gydytojo, tiek gyvūno netektis, tiek sprendimas dėl eutanazijos yra vienos sunkiausių jo profesijos dalių.
