Nors iki lapkričio buvo likusios vos kelios dienos, spalio 26-ąją Lietuvos miškuose dar netrūko grybautojų. Tąkart į mišką išėjusi Ramunė parsinešė beveik 23 kilogramus voveraičių ir savo laimikiu sutiko pasidalyti su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais.
Voveraičių – beveik 23 kilogramai
Prie nuotraukomis pasidalyto radinio Ramunė nurodė, kad grybus surinko Varėnos apylinkėse, o jų svoris siekė beveik 23 kilogramus.
Tokį laimikį išvydę internautai neslėpė nuostabos ir gyrė grybautoją. Įrašas sulaukė daugiau nei 900 „patinka“ paspaudimų. Vienas komentatorius Ramunę pavadino šaunuole, kitas prisipažino sunkiai patikintis, kad toks rezultatas tikras, o trečiasis juokavo apie „antrą grybų kvėpavimą“.
Šis laimikis – ne pats didžiausias
Vis dėlto beveik 23 kilogramai voveraičių Ramunei nėra rekordinis rezultatas. Rugpjūtį ji iš miško parsivežė net 66 kilogramus šių grybų, kuriuos vadina lepeškomis. Tuo metu tv3.lt žurnalistai su grybautoja kalbėjosi apie jos patirtį.
Tuomet Ramunė pasakojo grybauti netoli namų, Varėnos rajone. Toliau važiuoti jai nereikia, nes aplinkinius miškus moteris pažįsta labai gerai ir turi savų vietų, kuriose žino, ko ieškoti.
Tą rugpjūčio dieną į mišką ji išvyko maždaug 6–6.30 val. ryto, tačiau namo grįžo tik apie pusę dešimtos vakaro. Nors automobilis buvo paliktas netoliese, miške laukė ilgas darbas – voveraičių buvo tiek daug, kad Ramunė vos spėjo jas rinkti.
Ji pasakojo radusi dideles, mėsingas lepeškas, augusias po septynias ar aštuonias. Grybai greitai pripildė jos įprastą 20 litrų kibirą.
Po tokios dienos nuovargis buvo didžiulis, tačiau Ramunė pabrėžė, kad vien ateiti į mišką neužtenka. Reikia žinoti, kur ir kaip ieškoti. Voveraitės neretai slepiasi po lapais ar šakelėmis, todėl neįgudusi akis jų gali visai nepastebėti.
Grybautoja pasakojo kitus mokanti atpažinti pasislėpusias voveraites. Radusi grybą ji stengiasi jį išimti atsargiai, o augimo vietą vėl uždengia.
Ramunė grybauja nuo vaikystės. Miškas jai nėra tik vieta, kur galima prisirinkti grybų – didelę gyvenimo dalį ji praleido būtent šioje aplinkoje. Ji sakė gimusi ir augusi miške, o dabar gyvenanti šalia jo.
Grybai esą patys parodo kryptį
Patyrusi grybautoja turi ir savitą taisyklę: kartais nereikia ilgai galvoti, kur eiti, nes miškas pats duoda ženklą. Ramunė teigė turinti vietų, apie kurias niekas kitas nežino.
Net eidama į pažįstamą plotą ji kartais pastebi voveraitę priešingoje pusėje. Tuomet, jos manymu, grybas tarsi parodo, kad reikia keisti kryptį ir eiti ten, kur gali būti daugiau laimikio.
Ramunė sakė, kad pasirinkus vieną kelią kartais randamos vos kelios voveraitės, o pasukus kita kryptimi jų laukia kur kas daugiau. Todėl ji juokavo, kad grybus galima laikyti savotiškais vedliais.
Prieš keliaudama į mišką moteris atsižvelgia ir į mėnulio ciklą. Daugelį metų stebėdama grybų dygimą ji susidarė savo prognozes ir geriausiu jų augimo metu laiko rugpjūčio pabaigą.
Ramunė buvo prognozavusi, kad rugpjūčio 26, 27 ir 28 dienomis grybai dygs aktyviausiai. Jos manymu, tai susiję su mėnulio perėjimu į pilnatį, tačiau mėnulio fazės nėra vienintelis dalykas, į kurį ji atkreipia dėmesį miške.
