Netoli Darbėnų, Kretingos rajone, beveik du dešimtmečius kuriamas japoniškas sodas kasmet pritraukia apie 50 tūkstančių lankytojų. Jo įkūrėjas, 60-metis Šarūnas Kasmauskas, šią vietą kūrė įgyvendindamas dar vaikystėje gimusią svajonę turėti savo sodą ar parką.
2007 metais pradėtame kurti 16 hektarų ploto sode šiandien sukaupta apie 13 tūkstančių tonų akmenų. Teritoriją prižiūri maždaug dešimt darbuotojų, o kasmet čia darbų imasi ir iš Japonijos atvykstantys meistrai. Šarūnas sako, kad sodas jam tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.
„Čia jau yra viskas. Čia yra gyvenimas“, – teigia vyras.
Idėja gimė dar vaikystėje
Mintis sukurti nuosavą sodą Šarūną aplankė dar vaikystėje. Nors tuomet ši svajonė galėjo atrodyti kaip paprasta vaiko fantazija, jos jis nepamiršo.
Jis prisimena vaikystėje galvojęs, kad užaugęs pastatys sodo parką. Kiti vaikai svajojo apie traktorininko, kranininko, mokytojo ar gydytojo profesiją, o jo svajonė buvo susijusi su sodu ir parku.
Vėliau Šarūnas pasirinko gydytojo kelią ir tapo karo gydytoju, tačiau mintis apie sodą išliko. Įsigijęs žemės sklypą jis pradėjo svarstyti, kokią erdvę norėtų sukurti.
Ruošdamasis projektui vyras domėjosi įvairių pasaulio šalių sodų istorija, tradicijomis ir kūrimo principais. Jis skaitė apie olandų, prancūzų, anglų, vokiečių, italų sodus, taip pat apie Babilono kabančiuosius sodus.
Lemiamu postūmiu tapo vienoje senoje rusiškoje knygoje perskaityta mintis, kad gražiausias pasaulio sodas yra Rikugi-en sodas Kiote, senojoje Japonijos sostinėje. Tuomet ankstesnės idėjos apie kitokio tipo sodus liko nuošalyje, o Šarūnas nusprendė kurti japonišką sodą.
Statybas teko pradėti nuo visiško nulio
Ieškodamas pagalbos Šarūnas Lietuvoje nerado specialisto, galinčio įgyvendinti jo sumanymą. Galiausiai jis susipažino su Klaipėdoje gyvenusiu jaunuoliu, kuris Japonijoje mokėsi bonsų priežiūros ir japoniško sodo kūrimo.
Šis vaikinas padėjo susisiekti su savo mokytoju iš Japonijos. Meistras susidomėjo projektu, todėl po trijų savaičių atvyko į Lietuvą. Dar po mėnesio buvo parengtas projektas: numatyta, ko ir kiek reikės, taip pat parengti skirtingų vietų eskizai.
Darbus Šarūnas pradėjo 2007 metų spalį. Tuomet dabartinio sodo vietoje buvo visiškai lygi teritorija, kurioje nebuvo nei medžių, nei krūmų, nei akmenų ar kalvų.
Į Lietuvą iš Japonijos buvo atgabenta technika – ekskavatoriai ir buldozeriai. Ja pradėta formuoti būsimo sodo teritorija. Pasak Šarūno, vieta buvo palanki, nes joje aukščių skirtumas siekė apie 20 metrų.
13 tūkstančių tonų akmenų ir 50 tūkstančių lankytojų
Per 19 metų teritorija pasikeitė neatpažįstamai. Vienas ryškiausių projekto mastą atskleidžiančių skaičių – sode panaudotų akmenų kiekis. Jų čia sukaupta apie 13 tūkstančių tonų.
Šarūnas skaičiuoja, kad toks kiekis prilygtų maždaug 200 geležinkelio vagonų arba apie 900 didelių sunkvežimių. Kai kurie akmenys sveria kelias, o kai kurie – net dešimt tonų. Dalis jų yra beveik automobilio dydžio.
Šiandien 16 hektarų japoniškas sodas per metus sulaukia apie 50 tūkstančių žmonių. Tarp lankytojų daugėja užsieniečių, atvykstančių iš Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Čekijos, Lenkijos ir Latvijos.
Latviai sudaro maždaug 20 procentų visų lankytojų. Tam įtakos turi ir sodo artumas kaimyninei šaliai – iki Latvijos sienos yra aštuoni kilometrai.
Dalis lankytojų čia sugrįžta ne vieną kartą per metus. Sodo vaizdas keičiasi priklausomai nuo metų laiko, augalų žydėjimo ir nuolat atsirandančių naujų sprendimų.
Šarūnas pasakoja, kad čia spalvos ir vaizdai nuolat kinta, todėl žmonėms įdomu pamatyti, kas pasikeitė ir ką kūrėjai įrengė naujo. Lankytojai net juokauja klausdami, kada sodas nustos juos stebinti.
Kūrimas ir priežiūra vis dar nesibaigė
Nors sodas lankytojus priima jau ne vienerius metus, jo kūrimo procesas dar nėra baigtas. Nauji sumanymai įgyvendinami nuolat, o kasmet priežiūros darbų atlikti atvyksta japonų meistrai.
Šarūnas teigia, kad būtent kasmetinė japonų specialistų priežiūra yra vienas išskirtinių sodo bruožų. Tačiau kasdienių darbų taip pat netrūksta: reikia pjauti žolę, ravėti, genėti augalus ir toliau dėlioti akmenis.
Net ir po darbuotojų darbo dienos sodo įkūrėjas lieka užsiėmęs. Ypatingos priežiūros reikia dideliam bonsų sodui. Bonsus būtina laistyti tinkamu metu, laukiant, kol saulė pradės leistis, kad augalai nenukentėtų nuo kaitros.
Šarūno vaikystėje gimusi svajonė tapo vieta, kurią kasmet aplanko dešimtys tūkstančių žmonių. Vis dėlto pats kūrėjas pabrėžia, kad 16 hektarų sodo istorija dar nesibaigė – darbai ir naujos idėjos čia tęsiasi.
