Dusulys lipant laiptais, tinstančios kojos ir neįprastas nuovargis gali būti ankstyvi širdies nepakankamumo požymiai. Specialistai pabrėžia, kad laiku pradėtas gydymas gali pagerinti išgyvenamumą, o ypač svarbios būna pirmosios savaitės po išrašymo iš ligoninės.
Vilniaus universiteto Medicinos fakultete daktaro disertaciją šia tema apgynusi dr. Kamilė Čerlinskaitė-Bajorė teigia, kad per penkerius metus nuo diagnozės nustatymo miršta daugiau nei 50 proc. šia liga sergančių žmonių. Vis dėlto veiksmingas gydymas gali reikšmingai pagerinti pacientų išgyvenamumą.
Širdies nepakankamumas nėra viena konkreti liga – tai sindromas, kuriam būdingi dusulys, kojų tinimas, širdies struktūros pokyčiai arba sutrikusi jos veikla. Tyrimai gali parodyti stazę, kai skysčiai kaupiasi plaučiuose, kojose, pilve ar kitose kūno vietose, taip pat padidėjusius specifinius biologinius rodiklius.
Dažniausiai šis sindromas tampa kitų, pirmiausia širdies ir kraujagyslių sistemos, ligų pasekme. Jį gali lemti padidėjęs kraujospūdis, arterinė hipertenzija, vainikinių kraujagyslių ligos, įskaitant miokardo infarktą, širdies vožtuvų ligos ir ritmo sutrikimai. Dažniausias iš jų – prieširdžių virpėjimas.
Širdies nepakankamumas gali išsivystyti ir po infekcijų sukelto širdies raumens uždegimo, todėl svarbi infekcinių ligų prevencija, įskaitant skiepus. Riziką taip pat didina paveldimos širdies ligos, tad jų esant šeimoje sveikatą reikėtų tikrinti dažniau.
Nors liga dažniausiai yra lėtinė ir nepagydoma, ankstyva diagnozė suteikia daugiau galimybių ją pristabdyti bei išvengti rimtų komplikacijų arba jas gerokai atitolinti.
Pirmasis ir dažniausiai anksčiausiai pasireiškiantis požymis – fizinio krūvio metu atsirandantis dusulys. Sunerimti verta, jei žmogus nebegali užlipti laiptais nesustodamas pailsėti. Kitas dažnas simptomas – kojų tinimas. Jeigu šie požymiai pasireiškia kartu ir žmogus serga širdies bei kraujagyslių ligomis, širdies nepakankamumo tikimybė gerokai padidėja. Prie galimų požymių taip pat priskiriamas neįprastas nuovargis.
Riziką mažinti padeda dalyvavimas prevencinėse programose, fizinis aktyvumas, kontroliuojamas kraujospūdis ir cholesterolis, nerūkymas bei alkoholio ir kitų kenksmingų medžiagų ribojimas arba visiškas jų atsisakymas.
Širdies nepakankamumas nėra vien vyresnių žmonių liga. Nors su amžiumi rizika didėja, susirgti gali bet kuris žmogus. Jaunesniems pacientams dažnesnės priežastys yra paveldimos ligos, įgimtos širdies ydos ir persirgtas širdies raumens uždegimas. Be to, dėl vis labiau plintančių rizikos veiksnių vis jaunesni žmonės serga arterine hipertenzija ar patiria miokardo infarktą.
Pirmosios savaitės po išrašymo – kritinės
Ūminis širdies nepakankamumas gali būti pirmasis ligos pasireiškimas arba staigus ar palaipsnis jau lėtinės būklės pablogėjimas. Tokiu atveju būtina skubi pagalba, o dažnai ir gydymas ligoninėje.
Pacientų, kuriems prireikia hospitalizacijos dėl ūminio širdies nepakankamumo, mirties rizika per ateinančius metus siekia iki 25–30 proc. Maždaug 10 proc. jų miršta per pirmąsias 30 dienų po išrašymo, todėl šis laikotarpis laikomas ypač pažeidžiamu.
Klinikinių tyrimų analizė parodė, kad anksti pradėtas intensyvus medikamentinis gydymas didina išgyvenamumą, mažina pakartotinių hospitalizacijų skaičių ir gerina gyvenimo kokybę. Siekiama, kad pacientas po hospitalizacijos būtų pakartotinai įvertintas bent per 30 dienų, o gydymas – optimaliai parinktas.
Pakartotinis patekimas į ligoninę ne visada neišvengiamas. Jo priežastimi gali būti nepakankamai atliktas gydymas arba paties paciento sprendimas nesilaikyti paskirto režimo. Tyrimas parodė, kad tinkamai ir laiku paskyrus vaistus dalies tokių hospitalizacijų galima išvengti.
Po išrašymo pacientui turėtų būti sudarytas aiškus stebėjimo planas, o širdies nepakankamumo paslauga suteikta bent per 30 dienų. Šiuo metu ši paslauga dėl įvairių priežasčių taikoma nepakankamai, nors jos veiksmingumas yra įrodytas.
Gydymas – ne tik vaistai
Vaistai sudaro širdies nepakankamumo gydymo pagrindą, tačiau svarbios ir rekomendacijos dėl mitybos, fizinio aktyvumo, būklės stebėjimo bei kitų sveikos gyvensenos principų. Nors dalis pacientų fizinį krūvį linkę riboti, tyrimai rodo, kad fizinė reabilitacija gerina savijautą ir gyvenimo kokybę.
Po ūminio širdies nepakankamumo gydymą galima gana greitai intensyvinti, tačiau gydytojai kartais vengia didesnių vaistų dozių dėl galimo šalutinio poveikio. Sprendimams įtakos gali turėti ir klaidingas įsitikinimas, kad moterims gydymas yra mažiau saugus, arba per didelė reikšmė, suteikiama saikingam inkstų funkcijos pablogėjimui.
Tokį delsimo reiškinį specialistai vadina klinikine inercija. Gydymo nutraukimas neretai sukelia rimtesnių padarinių nei galimas vaistų šalutinis poveikis. Pagrindiniai gydymo tikslai yra ilgesnis gyvenimas, retesnės hospitalizacijos ir geresnė paciento gyvenimo kokybė.
Viena dažniausių pakartotinių hospitalizacijų priežasčių – savavališkas gydymo nutraukimas. Riziką taip pat didina žalingi įpročiai, mitybos ir fizinio aktyvumo rekomendacijų nepaisymas. Geresnė savijauta nereiškia, kad liga išnyko ar kad vaistus galima nutraukti be gydytojo nurodymo.
Lietuvoje trūksta priežiūros galimybių
Idealiu atveju kiekvienam po išrašymo pacientui būtų sudaromas individualus stebėjimo planas, o širdies nepakankamumo paslauga suteikiama per 2–4 savaites, atsižvelgiant į ligos sunkumą. Šią paslaugą teikia gydytojas ir slaugytojas, tačiau labiausiai jaučiamas slaugytojų trūkumas, todėl svarbu gerinti jų darbo sąlygas.
Šiuo metu Lietuvoje nepakanka galimybių pacientus tinkamai prižiūrėti po hospitalizacijos. Nors plėtojamos slaugos namuose paslaugos, jų apimtis neatitinka poreikio. Su panašia problema susiduria ir kitos pasaulio šalys.
Pakartotinės hospitalizacijos sveikatos apsaugos sistemai sudaro didelę finansinę naštą. Kadangi tinkamas medikamentinis gydymas jų skaičių gali gerokai sumažinti, tai kartu leistų mažinti ir sistemos patiriamas išlaidas.
Prognozė išlieka sudėtinga
Širdies nepakankamumas laikomas viena didžiausių šiuolaikinės kardiologijos problemų. Jo prognozė gali būti panaši į onkologinių ligų arba dar blogesnė – didelė dalis pacientų miršta per penkerius metus nuo diagnozės.
Liga smarkiai paveikia kasdienį gyvenimą: pacientams tenka vartoti daug vaistų, gali atsirasti psichologinių sunkumų, depresinių simptomų ir nerimas. Tačiau per pastaruosius 20–30 metų gydymas gerokai patobulėjo – daugeliui pacientų galima padėti vaistais ir implantuojamais prietaisais.
Vis dėlto daliai žmonių liga progresuoja, stiprėja simptomai ir blogėja gyvenimo kokybė. Tokiais atvejais gali prireikti pagalbinės kraujotakos prietaiso, vadinamosios dirbtinės širdies, arba širdies transplantacijos. Ligai pasiekus galutinę stadiją, gydymo galimybės gali būti išsemtos, todėl svarbi ir prieinama paliatyvioji pagalba.
