„Tą pirmadienį turėjau parsivežti Matą iš ligoninės, tačiau namo grįžau viena“, – skaudžiausią gyvenimo patirtį prisimena Julija Plačienė.
Prieš aštuonerius metus moteris susilaukė trečio vaiko. Berniukas gimė gerokai per anksti, o namo jo parsivežti Julijai taip ir neteko – mažylis mirė ligoninėje.
Spalio 15-ąją, minint Nėštumo ir kūdikio netekties atminimo dieną, Julija papasakojo, ką tenka išgyventi vaikelio netekusiai šeimai, kodėl tėvams taip svarbu turėti galimybę pabūti su savo kūdikiu paskutinėmis jo gyvenimo akimirkomis ir kaip aplinkinių klausimai kartais dar labiau apsunkina gedėjimą.
Neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ duomenimis, Lietuvoje kasmet anksčiau laiko gimsta apie 5–6 proc. naujagimių. Nors neišnešiotų kūdikių išgyvenamumas šalyje yra aukštas, priešlaikinis gimimas išlieka pagrindine vaikų iki penkerių metų mirties priežastimi.
Apie savo patirtį viešai Julija prabilo tik po daugelio metų. Po sūnaus mirties ji jautėsi nesuprasta, be to, nebuvo girdėjusi istorijos, kurios baigtis būtų tokia pati. Būtent todėl šiandien ji nusprendė papasakoti apie save ir Matą.
Julija prisimena tuo metu maniusios, kad yra vienintelė mama, kuriai nepasisekė. Kartu ją lydėjo stiprus kaltės jausmas ir noras, kad kiti suprastų jos skausmą.
Matas pats nekvėpavo
Dėl netikėtai prasidėjusio priešlaikinio gimdymo Matas gimė 29-ąją nėštumo savaitę. Jis buvo 34 centimetrų ūgio ir svėrė vos 900 gramų.
Gimęs berniukas nepradėjo verkti, todėl Julija net nesuprato, ar jis gyvas. Tuo metu moteris nežinojo, kad tokie maži kūdikiai gali išgyventi, ir manė patyrusi persileidimą. Tik vėliau vyras jai pasakė matęs sūnų – su kojinytėmis ir prijungtą prie aparatų.
Apie neišnešiotus kūdikius Julija anksčiau beveik nieko nežinojo. Sūnų ji pamatė ne iš karto, nes po gimdymo dėl stipraus uždegimo pati turėjo būti gydoma. Pirmą kartą išvydusi Matą, ji negalėjo suvokti to, ką mato.
Berniukas negalėjo kvėpuoti savarankiškai. Jis taip pat patyrė sepsį, jam buvo atlikta žarnyno operacija ir perpiltas kraujas. Nepaisant to, Matas pamažu stiprėjo ir iš reanimacijos buvo perkeltas į kitą skyrių kartu su mama.
Iki tol kūdikį inkubatoriuje prižiūrėjo daugybė specialistų, tačiau skyriuje pagrindinė atsakomybė teko Julijai. Ji turėjo išmokti reguliuoti deguonies tiekimą, stebėti kraujo prisotinimą deguonimi ir rūpintis sūnumi.
Moterį slėgė didelė įtampa ir nepasitikėjimas savimi. Neišnešioti kūdikiai kartais nustoja kvėpuoti, tuomet staigiai krinta jų saturacija ir juos reikia žadinti. Pasak Julijos, tai ypač dažna tokio mažo svorio kūdikių problema.
Poilsio nebuvo – žadintuvas skambėdavo kas tris valandas
Laikui bėgant Julija įgijo daugiau pasitikėjimo savimi ir savo vaiku. Ji išmoko Matą maitinti, stebėti jo kvėpavimą, o berniukas galiausiai pradėjo kvėpuoti pats ir jam nebereikėjo papildomą deguonį tiekiančių „ūselių“.
Iš pradžių slaugytoja iš Julijos paimdavo pieną ir per zondą jį sugirdydavo Matui. Vėliau, kai jie buvo perkelti į palatą su kita mama, abi moterys visą mėnesį kas tris valandas maitino savo kūdikius.
Tokiu režimu nebuvo nei įprasto miego, nei poilsio – visą laiką reikėjo išlikti budrioms, o žadintuvas buvo nustatytas kas tris valandas.
Ligoninėje Matas ne tik įveikė dalį sveikatos sunkumų, bet ir priaugo svorio. Tai buvo vienas svarbiausių kriterijų sprendžiant, kada kūdikį bus galima išrašyti. Artėjant Kalėdoms šeima jau rengėsi Julijos ir sūnaus sugrįžimui.
Šeima buvo pardavusi butą ir pradėjusi pirkti namą, nes augant trims vaikams ankstesniame būste būtų buvę per ankšta. Pirmoji iš ligoninės išvyko Julijos palatos kaimynė, palinkėjusi jai sėkmės. Matui tuo metu trūko vos kelių šimtų gramų, todėl Julija tikėjosi netrukus grįžti namo ir pati.
Kiekvieną rytą per vizitaciją berniukas buvo sveriamas. Jis jau svėrė apie du kilogramus – svorį, nuo kurio neišnešioti kūdikiai dažnai būdavo išleidžiami į namus. Visą savaitgalį Julija įsivaizdavo, kaip su sūnumi grįš pas šeimą.
Į namus ji išvažiavo viena
Paskutinę dieną ligoninėje Julija beveik visą laiką laikė Matą prie savęs. Ji paprašė slaugytojos leisti berniukui naktį miegoti šalia jos lovoje, ir personalas tam neprieštaravo.
Moteris buvo taip išsekusi, kad net nebejautė ant rankos esančio laikrodžio, kuris kas tris valandas vibruodavo ir ją žadindavo. Tą naktį ji prabudo tik apie 3 valandą. Pabučiavusi Mato kaktą, Julija suprato, kad berniukas yra šaltas.
Ji nusprendė neimti jo ant rankų, kad kuo greičiau iškviestų pagalbą. Bėgdama ligoninės koridoriumi moteris šaukė, kad sūnus nekvėpuoja. Pamainos gydytoja netrukus pribėgo, paėmė Matą, suvyniojo jį į pleduką ir nunešė į kitą kabinetą.
Julija girdėjo, kaip berniukas buvo prijungtas prie aparatų, matuojančių pulsą ir stebinčių širdies darbą. Tačiau jo širdis neplakė. Matas tiesiog nustojo kvėpuoti.
Vaikas buvo skubiai perkeltas į reanimaciją, kur medikai atliko širdies masažą. Širdies veiklą pavyko atkurti, tačiau Julija buvo išrašyta namo.
Ji prisimena sėdėjusi prie palatos lovos ir garsiai besimeldusi. Prie jos prisijungė kita mama, ir abi apie dvi valandas meldėsi, kad Matui pavyktų. Vėliau Julija susikrovė daiktus ir viena išvyko namo.
„Matas užgeso mums ant rankų“
Dar mėnesį berniukas praleido intensyvios terapijos skyriuje. Nepaisant medikų pastangų, jis iš komos nepabudo. Nebuvo aišku, kiek laiko Matas nekvėpavo ir kokią žalą jo smegenims tai galėjo sukelti. Vaikui buvo atliktos dar kelios sudėtingos operacijos.
Po vienos iš jų šeima sulaukė medikų skambučio. Gydytojai pranešė, kad Matas greičiausiai operacijos neatlaikė, jo pulsas ir saturacija silpo, todėl artimieji buvo paraginti atvykti. Julija suprato, kad jie važiuoja atsisveikinti.
Šeimai su berniuku buvo leista praleisti dvi valandas. Tėvai galėjo paimti Matą ant rankų, o gydytojai aplink juos pastatė širmas, kad šeimos niekas nematytų.
Matas mirė artimųjų glėbyje. Jo mirties laikas – 17 valanda. Nors atsisveikinti su sūnumi buvo nepaprastai sunku, Julija sako, kad dar sunkiau būtų buvę neturėti tokios galimybės.
Po netekties labiausiai reikėjo ramybės
Po kelių mėnesių Julija grįžo į darbą. Ji prisimena nežinojusi, kaip žiūrėti kolegoms į akis, nes žmonės klausinėjo apie tai, kas įvyko. Kiekvieną kartą bandydama atsakyti moteris pradėdavo verkti.
Julija sako, kad klausimus užduodantys žmonės dažnai nesuprasdavo, jog taip priverčia ją dar kartą išgyventi visus skaudžius įvykius. Nors jie veikė iš smalsumo, jai tokie pokalbiai buvo nepakeliami.
Buvo laikotarpis, kai, pasak Julijos, nebuvo nė vienos dienos be ašarų. Ji nenorėjo su niekuo dalytis savo išgyvenimais, todėl jai nebuvo priimtinas ir įprastas psichoterapijos būdas. Siekdama susigrąžinti vidinę ramybę, moteris pakeitė darbą, atsisakė alkoholio ir grįžo prie vaikystėje mėgto piešimo.
Tapymas jai tapo terapija, kurioje nereikėjo nieko aiškinti ar atsakinėti į klausimus. Per trijų valandų užsiėmimus Julija užsidėdavo ausines ir tarsi patekdavo į kitą pasaulį. Kartais ją iš šios būsenos sugrąžindavo mokytoja, pranešdama, kad pamoka baigėsi.
Dabar Julija ne tik tapo, bet ir veda mandalų piešimo terapiją. Ji sako, kad atsakymus į klausimą, kodėl teko patirti tokią netektį, atrado ne iš karto. Po penkerių, šešerių ir septynerių metų ateidavo vis naujas suvokimas, o praėjus aštuoneriems metams moteris jaučiasi ramesnė nei bet kada anksčiau.
Gedėjimas kiekvienam yra kitoks
Su neišnešiotų kūdikių šeimomis po priešlaikinio gimdymo ir netekties dirbanti psichologė, psichoterapeutė-kandidatė Evelina Sabaitytė pabrėžia, kad gedėjimas yra individualus procesas.
Vieni gedintys žmonės pyksta, kai aplinkiniai vengia kalbėti apie netektį ar elgiasi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Kiti, priešingai, nori, kad jų aplinka per daug nesikoncentruotų į praradimą, neprimintų jo netikėtai ir suteiktų daugiau asmeninės erdvės.
Pasak specialistės, artimųjų elgesys priklauso nuo jų emocinės brandos, asmeninės patirties ir požiūrio. Riba tarp palaikymo ir spaudimo yra labai plona, be to, kiekvienam gedinčiam žmogui ji skirtinga.
E. Sabaitytė aiškina, kad norint iš tiesų atjausti gedintį žmogų reikia brandos. Aplinkiniai kartais siekia kuo greičiau „sutaisyti“ gedintįjį ir susigrąžinti jį tokį, koks buvo iki netekties, tačiau tam reikia patiems gebėti išbūti šalia kito žmogaus bejėgystės ir skausmo.
Specialistė pabrėžia, kad vaikelio netekę tėvai gali, o kartais ir privalo aiškiai pasakyti, kokio elgesio iš aplinkinių tikisi. Artimieji dažnai nežino, kaip tinkamai būti šalia, todėl svarbu jiems tai įvardyti.
Vieni tėvai gali norėti, kad jiems nerašytų, neskambintų ir leistų gedėti privačiai. Kitiems gali reikėti, kad artimieji atvyktų, pagamintų maisto ar tiesiog pabūtų kartu. Kai kurie pageidauja, kad artimieji uždegtų žvakę bažnyčioje arba savo namuose.
E. Sabaitytė ragina tėvus, pranešančius apie vaikelio netektį, iš karto pasakyti, kaip norėtų, kad elgtųsi artimieji, ir nebijoti paprašyti šį norą gerbti.
Neišnešiotų naujagimių asociacija „Neišnešiotukas“ vienija didžiausią neišnešiotų naujagimių ir jų šeimų bendruomenę Lietuvoje. Organizacija šeimoms, susidūrusioms su priešlaikiniu gimdymu, teikia visapusišką ir tęstinę pagalbą.
Pagalbos ir paramos linija tėvams bei kitiems neišnešiotų kūdikių artimiesiems visą parą pasiekiama telefonu +370 612 03800 arba el. paštu [email protected]. Netektį išgyvenančios šeimos taip pat gali kreiptis į bendruomenę „Angelo mama“.
