Lietuvoje mirties bausmė buvo įvykdyta septyniems itin žiauriems nusikaltėliams. Šešių iš jų palaikai atgulė Karveliškių kapinėse Vilniaus rajone, o Boriso Dekanidzės kūnas ten nebuvo palaidotas.
Tiek mirties nuosprendžių įvykdyta iki Baudžiamojo kodekso pakeitimo. Vėliau už sunkiausius nusikaltimus teismai galėjo skirti tik įkalinimą iki gyvos galvos.
Po sukrečiančių nusikaltimų visuomenėje vis dar pasigirsta raginimų sugrąžinti mirties bausmę. Tačiau apie tai, kaip ji buvo įvykdoma Lietuvoje, viešai kalbėta nedaug. Tam tikrų detalių galima rasti kriminaliniuose archyvuose ir 1995 metų laikraščio „Akistata“ publikacijoje.
Aprašytas galimas vykdymo scenarijus
„Akistatoje“ pabrėžta, kad straipsnyje pateikiamas ne oficialiais faktais pagrįstas aprašas, o galima mirties bausmės vykdymo tvarka.
Įsiteisėjus teismo sprendimui, nuteistasis būdavo atvežamas į Lukiškių kalėjimą ir apgyvendinamas pagrindinio korpuso kairiajame sparne esančiame pusrūsyje. Koridorius ten buvo atskirtas grotomis į dvi dalis. Vienoje pusėje veikė karcerio kameros, į kurias už režimo pažeidimus kaliniai galėjo būti uždaromi iki 15 parų. Kitoje buvo laikomi mirties bausme nuteisti asmenys.
Mirtininkų kamerose nebuvo langų – tik mažos apvalios orlaidės. Nuteistieji vilkėjo pilkus švarkelius ir kelnes, kaip ir ypač pavojingi recidyvistai. Prireikus juos išvesti, pavyzdžiui, pas gydytoją ar į pirtį, būdavo uždedami antrankiai.
Pusrūsį saugojo specialus postas, o prie mirtininkų kamerų galėjo patekti tik keli aukšto rango pareigūnai. Įsiteisėjus nuosprendžiui, nuteistasis rašydavo malonės prašymą prezidentui.
Atsakymo tekdavo laukti nuo 5 iki 8 mėnesių, kai kuriais atvejais – dar ilgiau. Jei Malonės komisija prašymą atmesdavo, nuosprendis būdavo įvykdomas per 8–15 dienų.
Pagal grafiką visi kaliniai maždaug kas dešimt dienų būdavo vedami į kalėjimo gamybinio pastato pirmajame aukšte įrengtą pirtį. Joje buvo kelios patalpos, o nusirengimo vietas nuo dušų skyrė siena ir geležinės durys.
Mirtininkai į pirtį būdavo vedami paskutiniai, vakare. Sušaudymo data parinkdavo taip, kad ji sutaptų su pirties diena pagal grafiką. Todėl paskutinį kartą atsivėrus kameros durims nuteistasis išgirsdavo: „Ruoškis į pirtį!“
Įprastai tai nutikdavo tarp 20 ir 21 valandos. Iš pusrūsio kalinys būdavo vedamas laiptais aukštyn, pagrindinio išėjimo link. Nuo korpuso durų iki pirties buvo maždaug 50 metrų – šis atstumas aprašytas kaip paskutiniai mirtininko gyvenimo žingsniai.
Šaudoma nebuvo kameroje. Cementines grindis būtų sunku nuplauti nuo kraujo, be to, šūvius galėjo išgirsti kiti mirties bausme nuteisti kaliniai arba karceryje laikomi asmenys.
Pasak publikacijos, kaliniui nebūdavo sakoma tikroji vedimo į pirtį priežastis, kad būtų išvengta isterijos ir riksmų. Straipsnyje taip pat teigiama, kad visa ši tvarka buvo nukopijuota iš rusų.
Pirtis esą pasirinkta dėl triukšmo: tekančio vandens ir įjungtos ventiliacijos garsai turėjo užgožti šūvį. Nuteistajam įėjus į patalpą, durys būdavo uždaromos. Paskutinių norų jo niekas neklausdavo – nuaidėdavo budelio šūvis, o vėliau gydytojas patikrindavo pulsą ir patvirtindavo mirtį.
Kas įvykdydavo nuosprendį?
Mirties bausmę vykdydavo keturių žmonių grupė. Jos nariai buvo aukšti, atletiško sudėjimo darbuotojai, veidus slėpę po megztomis kaukėmis. Šaudydavo paprastai vienas iš komandos narių.
Specialiai vien mirties bausmėms šie žmonės nebūdavo samdomi – jie turėdavo kitus darbus. Šaudymui naudotas „Margolin“ pistoletas, skirtas mažo kalibro sportinėms kulkoms.
Tokį ginklą rinkdavosi dėl palyginti nedidelės šūvio galios. Kulka, pramušusi kaukolės kaulą, likdavo kūne, todėl kraujo būdavo mažiau. Šauta iš priekio, labai nedideliu atstumu.
Gydytojui patvirtinus mirtį, kūnas būdavo nedelsiant nugabenamas į morgą. Teismo medicinos ekspertų žurnaluose tokie palaikai nebūdavo registruojami, skrodimai jiems neatliekami.
Vėliau kūnai būdavo laidojami kapinėse. Kapų galvūgalyje įkaldavo maždaug pusės metro kuoliuką, ant kurio tušinuku užrašydavo pavardę, vardą, amžių ir šifrą. Po pusmečio šie užrašai išblukdavo.
Tačiau, kaip pabrėžiama straipsnio pabaigoje, neišnyksta nužudytųjų artimųjų skausmas. Mirties bausmė negali sugrąžinti jų prarastų žmonių.
