Juodkrantėje nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro dirba laivadirbiai – čia pradedamas statyti tradicinis Kuršių marių kurėnas. Po Antrojo pasaulinio karo šių plokščiadugnių burvalčių statybos tradicija beveik išnyko, nors senieji pamario gyventojai jomis ne tik žvejodavo, bet ir gabendavo šieną, gyvulius bei prekes, taip pat plaukdavo į pamaldas.
Naujasis kurėnas bus pavadintas „Rėza“. Statytojai, kai tik įmanoma, renkasi rankinius įrankius ir vengia elektrinių.
Laivadirbys Saulius Sakalas paaiškino, kad taip daroma ne dėl vaizdo, o dėl medienos atsparumo. Jo teigimu, rankomis apdirbtos medienos paviršius būna atsparesnis.
Šiais laikais kurėnais vadinamos tradicinės plokščiadugnės Kuršių marių žvejų burvaltės. Rašytiniuose šaltiniuose jos minimos jau XIV–XV amžiais. Pats kurėno pavadinimas siejamas su kurėniniu tinklu – žvejybos įrankiu. Panašios konstrukcijos valtys dar buvo vadinamos kiudelvaltėmis, bradinėmis ar venterinėmis, o jų pavadinimą neretai nulemdavo naudotas tinklas.
Kurėno „Rėza“ statybos iniciatorius Dominykas Chlebinskas sakė, kad paskutinis Kuršių nerijoje kurėnas buvo pastatytas prieš 35 metus. Jį, pagal senus vokiškus brėžinius, statė amžinąjį atilsį Eduardo Jonušo.
Kurėnai buvo ne tik žvejų valtys
Iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos kurėnai atliko svarbų kasdienį darbą. Jais gabendavo ne tik laimikį, bet ir šieną, gyvulius bei įvairias prekes, o žmonės šiomis valtimis plaukdavo ir į pamaldas.
Tradicinis kurėnas turėdavo du stiebus: būdavo keliamos didžioji ir mažoji burės bei trikampė raginė burė. Priklausomai nuo žvejybos sąlygų, dar naudota ir ketvirtoji, bruma vadinama burė.
Laivų statybos meistras Vaidotas Bliūdžius pasakojo, kad naujajame kurėne bus pagrindinis stiebas ir dvi burės. Mažesnis stiebukas tradiciškai labiau buvo siejamas su žvejyba.
Kadangi Kuršių marios yra seklios, kurėnai buvo plokščiadugniai. 4–5 tonų laivas galėjo turėti vos 30–40 centimetrų grimzlę. Kad burės vėjo nešamas laivas nenukryptų į šoną, jam būdavo įrengiami šoniniai švertai, vietinių vadinti šliūžėmis.
Kurėnų ilgis galėjo siekti nuo 10 iki 12 metrų. „Rėza“ bus maždaug 12 metrų ilgio.
Seniau kurėną dažniausiai statydavo paties žvejo sodyboje. Maždaug iki XX a. trečiojo dešimtmečio pas užsakovą atvykdavo laivadirbys, pameistrys ir vienas arba du mokiniai. Bortams naudotos 2–3 metus džiovintos ąžuolo lentos, o dugnui – pušis.
Vaidotas Bliūdžius teigė, kad pušis buvo pasirenkama ir siekiant sutaupyti, nes ši mediena buvo pigesnė.
Šiuo metu statytojai ąžuolines lentas 12 valandų garina 100 laipsnių temperatūroje. Garinimo kameroje vanduo, pilamas į krosnį, virsta garais. Iš kameros ištrauktą lentą reikia per 10–15 minučių išlenkti, kol ji neatvėso ir dar tinkama formuoti.
Vėtrungė kadaise buvo laivo atpažinimo ženklas
Vietos kalvis rankomis kaldavo vinis, grandines ir apkaustus, o bures siūdavo iš lino arba medvilnės.
Laivo tarpams sandarinti naudojamas grynos vilnos veltinis. Prieš jį įdedant, lentų šonai ištepami derva.
Neatsiejama kurėno dalis – vėtrungė. Nuo 1844 metų valdžia įpareigojo Kuršių marių žvejybines valtis žymėti gyvenvietėms priskirtais ženklais. Ilgainiui šie praktiniai simboliai tapo puošniomis Kuršių marių vėtrungėmis.
Šiandien vėtrungė dažnai suvokiama kaip gražus suvenyras, tačiau anksčiau ji atliko savotiško laivo „valstybinio numerio“ funkciją – pagal ją buvo galima nustatyti, iš kurios vietos atplaukė žvejys. Ženkluose taip pat galėjo būti informacija apie šeimos dydį, žvejo kategoriją ir kitas aplinkybes.
Po karo pamariui sulaukus daug naujakurių ir išplitus motoriniams laivams, kurėnų tradicija praktiškai nutrūko. Dabar ji atgaivinama: kurėną „Rėza“ į Kuršių marias planuojama nuleisti kitais metais.
