Inkstų ligos gydomos tol, kol įmanoma išsaugoti bent minimalią šių organų veiklą. Tačiau inkstams visiškai nustojus funkcionuoti pacientams lieka dvi galimybės – hemodializė arba transplantacija. 46-erių Vilmos, sergančios paveldima inkstų policistoze, gyvenimą pakeitė šiuolaikinė medicina. Jos tėvas, sirgęs ta pačia liga, mirė nesulaukęs 42-ojo gimtadienio.
Respublikinės Šiaulių ligoninės (RŠL) Nefrologijos-toksikologijos skyriaus hemodializės centre nuolat gydoma dešimtys pacientų. Dializė padeda išgyventi, tačiau dauguma jų laukia skambučio, pranešančio apie tinkamą donorą. Inkstai išsiskiria tuo, kad juos gali paaukoti tiek gyvas, tiek miręs donoras.
Sportiška vaikystė ligos nesustabdė
Šiaulietė Vilma – vardas pakeistas – vaikystę ir jaunystę prisimena kaip itin sveikos merginos laikotarpį. Dešimt metų ji lankė fechtavimo treniruotes, sportavo, dalyvavo varžybose ir be pastabų praeidavo sporto medikų patikras. Mama net stebėdavosi, kad dukra vaikystėje nebuvo sirgusi net temperatūra.
Vis dėlto šeima žinojo apie paveldėtą riziką – Vilma iš tėvo paveldėjo įgimtą inkstų policistozę. Tėvas, sirgdamas ta pačia liga, išgyveno tik iki 41 metų. Sovietinėje armijoje peršalęs vyras susirgo inkstų uždegimu, kuris vėliau kartodavosi. Tuo metu dializės nebuvo taikomos, todėl veiksmingo gydymo galimybių jis neturėjo. Mirties priežastimi tapo širdies infarktas – viena iš negydomo inkstų nepakankamumo komplikacijų.
Vilma pasakoja, kad jai liga išryškėjo vėliau nei tėvui. Žinodama apie paveldimą ligą, ji kasmet atlikdavo inkstų echoskopiją. Tyrimai kartais parodydavo pavienes cistas, tačiau laboratoriniai rodikliai ilgai išliko geri. Policistozės metu cistų daugėja nuolat, ir ilgainiui tai paveikė ir Vilmos inkstų veiklą.
Maždaug sulaukusi 40 metų moteris pastebėjo blogėjančius tyrimų rezultatus, nors jokių negalavimų nejautė. Šeimos gydytojui paskyrus laboratorinius tyrimus, Vilma buvo nukreipta nefrologo konsultacijai. Ji kreipėsi į RŠL Nefrologijos-toksikologijos skyriaus vedėją, gydytoją nefrologę Eglę Gaupšienę.
Iki dializės – keli sunkūs mėnesiai
Šių metų vasarį dėl šlapimo takų infekcijos Vilma buvo paguldyta į ligoninę. Jai nustatytas inkstų uždegimas ir sepsis. Gydymas buvo ilgas bei sudėtingas, tačiau, kol inkstai dar veikė, gydytoja tęsė medikamentinį gydymą ir įspėjo, kad reikia rengtis dializėms. Dar ligoninėje pacientei suformuota fistulė – kraujagyslių jungtis, naudojama hemodializei.
Po išrašymo kas mėnesį atlikti kreatinino tyrimai rodė, kad inkstų būklė toliau blogėja. Vilma dar penkis kartus gydyta ligoninėje. Vartojant skysčius varančius vaistus, jos organizme smarkiai sumažėdavo kalio kiekis, todėl jį atkurti pavykdavo tik medikams padedant.
Fistulė nebuvo naudojama dar pusmetį, kol inkstai išlaikė minimalią funkciją. Tačiau šių metų rugsėjo paskutinę dieną Vilmai atlikta pirmoji hemodializė. Dabar į ligoninės dializių poskyrį ji vyksta du kartus per savaitę. Procedūra trunka 3,5 valandos, o organizmui pripratus jos trukmė bus pratęsta iki 4 valandų.
Kol kas po dializės moteris nejaučia palengvėjimo. Priešingai, procedūros dieną jai pablogėja savijauta ir padažnėja pulsas, o geriau pasijunta tik kitą dieną. Vilma pabrėžia, kad ir iki inkstų funkcijos sutrikimo nejautė jokių simptomų – netino kojos.
Šiuo metu pacientei atliktos šešios dializės. Išsamūs tyrimai kitų gretutinių ligų neparodė, todėl Vilma viliasi, kad bus įtraukta į inkstų transplantacijos laukiančiųjų sąrašą.
Policistozė gali ilgai nesukelti skausmo
Gydytoja Eglė Gaupšienė aiškina, kad inkstų policistozė yra įgimta genetinė liga, dažnai pasitaikanti šeimose. Cistos laikui bėgant didėja ir dauginasi, kol inkstai nebegali tinkamai atlikti savo funkcijų.
Vilmos atveju gydymas buvo pradėtas planingai: fistulė suformuota iš anksto, o dializės pradėtos ambulatoriškai. Vis dėlto kai kurie pacientai į ligoninę atvyksta kritinės būklės. Tuomet skubiai tenka įvesti centrinės venos kateterį ir dializę pradėti stacionare, siekiant išgelbėti žmogaus gyvybę.
Ankstyva diagnozė ir laiku suteikta nefrologo konsultacija padeda gydymą organizuoti sklandžiau bei sumažina įtampą pacientui ir medikams. Nors pačios policistozės sustabdyti neįmanoma, specialistas gali laiku gydyti jos komplikacijas, patarti dėl gyvenimo būdo, mitybos, vaistų ir skysčių. Taip dializės pradžią galima gerokai atitolinti.
Šią ligą ypač klastingą daro tai, kad inkstai dažniausiai neskauda. Tik galutinėje stadijoje, prasidėjus ureminei intoksikacijai, žmogų gali pradėti pykinti ir vimdyti, jis praranda apetitą. Nesilankant pas šeimos gydytoją ir neatliekant kraujo tyrimų, į ligoninę galima patekti jau sunkios būklės, kai dializė būtina nedelsiant.
Gydytoja sako, kad tokią diagnozę išgirdę pacientai dažnai patiria šoką ir netiki, nes iki tol nieko neskaudėjo. Todėl rizikos grupėms priklausančių žmonių prevencija ir ankstyvas nukreipimas pas specialistą yra itin svarbūs.
Transplantacijos laukia ne pagal eilę
Hemodializuojami pacientai dažniausiai tikisi sulaukti transplantacijos. Jų sveikata vertinama pagal griežtus medicininius algoritmus. Surinkta informacija siunčiama į Kauno arba Vilniaus klinikas, kur sutelkta visa Lietuvos inkstų transplantacijos veikla. Ten priimamas galutinis sprendimas dėl paciento įtraukimo į Nacionalinio transplantacijos biuro laukiančiųjų sąrašą.
Kai kuriuos pacientus tenka papildomai įtikinėti. Vieni baiminasi tyrimų pas kitus specialistus – urologą, ginekologą ar stomatologą, kiti būna paveikti iš aplinkinių išgirstos neigiamos informacijos apie transplantaciją.
E. Gaupšienė pabrėžia, kad nesėkminga transplantacija nėra galutinis taškas. Tokiu atveju žmogus grįžta į dializę ir gali vėl laukti kito transplantato.
Įtraukus pacientą į sąrašą, inkstas skiriamas ne pagal laukimo trukmę. Svarbiausias kriterijus – imunologinis paciento ir donoro suderinamumas. Todėl vieni tinkamo skambučio sulaukia greitai, o kiti jo gali laukti kelerius metus.
Galimybe gali tapti gyvoji donorystė, kai inkstą paaukoja artimas giminaitis – brolis, sesuo ar vienas iš tėvų. Gydytoja pasakoja savo praktikoje nesusidūrusi su atveju, kai suaugęs vaikas būtų paaukojęs inkstą sergančiam tėvui. Dažniausiai tėvai tokios dovanos atsisako, nenorėdami, kad jaunas žmogus visą gyvenimą gyventų su vienu inkstu.
Pasak E. Gaupšienės, svarbiausia viltis išlieka mirusio donoro transplantacija. Todėl artimųjų sutikimas paaukoti mirusiojo organus gali suteikti galimybę gyventi tokiems pacientams kaip Vilma. Gydytoja pabrėžia, kad smegenų mirties nustatymo kriterijai yra labai griežti ir organai neimami iš žmogaus, kurį dar įmanoma išgelbėti.
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, šiais metais Respublikinėje Šiaulių ligoninėje paruošti keturi donorai, o jų aštuoni inkstai buvo transplantuoti. Praėjusiais metais iš šešių donorų transplantuota dešimt inkstų.
