Vilniuje tuo pat metu buvo girdimos dvi priešingos pozicijos: vieni pasisakė už griežtesnę migracijos kontrolę ir siūlė į Lietuvą priimti pirmiausia kultūriškai artimesnių šalių gyventojus, o kiti ragino nevertinti žmogaus pagal tautybę, rasę ar religiją.
Apie migracijos politiką, visuomenės susiskaldymą ir integraciją naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkė dr. Gražina Bielousova bei komunikacijos specialistas Aistis Zabarauskas.
Politikai migraciją paverčia savo tema
A. Zabarausko teigimu, politinėje komunikacijoje retai būna vien tik juoda arba balta. Jis kaip pavyzdį pateikė partiją „Nemuno aušra“ ir jos lyderį Remigijų Žemaitaitį, kuris, pasak specialisto, migrantų atžvilgiu laikosi pozicijos, kad jie gali atvykti, tačiau Lietuvoje privalo laikytis valstybės taisyklių.
Migracijos ir lietuvių kalbos klausimus taip pat aktyviai kelia kitos politinės jėgos. Kalbama, kad atvykę žmonės turi mokėti lietuvių kalbą, o viešosiose įstaigose su jais neturėtų būti bendraujama kitomis kalbomis. Migracijos temą savo darbotvarkėje turi ir Nacionalinis susivienijimas.
Eksperto vertinimu, politikai atstovauja konkrečių visuomenės grupių interesams, todėl pasirinkę tam tikrą klausimą siekia jį išreikšti bei siūlyti sprendimus. Tačiau migracijos temos naudojimas gali turėti ir neigiamų pasekmių – kurstyti nepasitikėjimą kitakalbiais ar kitų religijų žmonėmis.
A. Zabarauskas pabrėžė, kad visuomenei reikėtų ne bandyti „tempti paklodę“ į savo pusę, o mokytis gyventi kartu, priimant tai, jog Lietuvoje ateityje bus vis daugiau skirtingų žmonių. Jo teigimu, ekonomikos augimas ir geresnis gyvenimas lemia darbuotojų iš kitų šalių poreikį, o kartu su jais į Lietuvą atkeliauja ir kitos kultūros.
Migracija nėra vienas reiškinys
G. Bielousova sakė pasigendanti aiškesnio migracijos suskirstymo. Pasak jos, apie migraciją dažnai kalbama kaip apie vienalytį reiškinį, nors skirtingoms žmonių grupėms turėtų būti taikomos skirtingos priemonės.
Darbo migrantai atvyksta dirbti, moka mokesčius ir laikosi įstatymų, todėl jie nėra žmonės, atvykstantys vien naudotis iš mokesčių finansuojama gerove. Kita vertus, jų atvykimas gali daryti poveikį darbo rinkai, pavyzdžiui, lemti darbo jėgos dempingą. Taip pat migrantams ne visada taikomos tokios pačios sąlygos ar privilegijos kaip vietos gyventojams.
Visai kitokios aplinkybės galioja kalbant apie pabėgėlius ir humanitarinę pagalbą. Atskirai vertintini ir studentai, kurių mokestis už mokslą kai kuriems fakultetams bei katedroms padeda išlaikyti mažiau tarp Lietuvos studentų paklausias specialybes. Dar kitokia situacija susidaro, kai žmonės į Lietuvą atvyksta dėl šeimos ar gyvenimo partnerio.
Mokslininkė pabrėžė, kad vienomis priemonėmis visų migracijos formų valdyti neįmanoma. Vis dėlto visuomenės dėmesį lengviau pritraukti vienu bendru terminu. Migracija tuomet gali būti pateikiama kaip grėsmė Lietuvos valstybingumui, tautiškumui ar išlikimui, pasitelkiant ir „didžiojo pakeitimo“ bei kitas sąmokslo teorijas.
G. Bielousovos vertinimu, politiškai naudinga mobilizuoti žmonių nerimą. Kai sudėtingoms problemoms pateikiamas paprastas atsakymas – „mes esame geri, o visi atvykėliai blogi“ – visuomenei lengviau suprasti, ant ko reikėtų nukreipti pyktį. Tokį poveikį sustiprina politinis nestabilumas, karas Ukrainoje, pranešimai apie oro pavojų ir didelė socioekonominė nelygybė.
Lietuvos negalima tiesiogiai lyginti su Vakarų Europa
Kalbėdama apie baimes, kad Lietuva gali tapti panaši į kai kuriuos Vakarų Europos miestus, G. Bielousova atkreipė dėmesį į skirtingą istoriją. Lietuva neturėjo kolonijų, todėl jos visuomenės raidos aplinkybės skiriasi nuo, pavyzdžiui, Londono. Britanijoje po kolonijinio laikotarpio pilietybę ir teisę gyventi šalyje gavo žmonės, kurie iš kolonijų buvo atvykę tarnauti Britanijos pusėje.
Pasak mokslininkės, Lietuvoje jau dabar yra bendruomenių, apie kurias kalbama sunkiai ir kurios buvo nustumtos į šalį. Tarp tokių grupių ji paminėjo Vilniaus krašto gyventojus ir romus. Vertėtų klausti ne vien, kiek šie žmonės patys integruojasi, bet ir kaip nuo 1990-ųjų iki 2000-ųjų žiniasklaidoje bei visuomenėje buvo kuriami pasakojimai apie Vilniaus kraštą ir jo gyventojus.
G. Bielousovos teigimu, Lietuvoje įprasta save įsivaizduoti kaip vieningą ir vienodą visuomenę, todėl kitų bendruomenių buvimas kartais suvokiamas kaip grėsmė. Be to, šalyje nėra aiškios integracijos politikos ir pakankamai konkrečių priemonių, kurios padėtų norintiems žmonėms įsilieti į visuomenę.
Ji pabrėžė, kad iš atvykusio žmogaus kartais tikimasi, jog vos per dvi savaites jis išmoks lietuviškai, perpras kultūrą ir kartu maksimaliai prisidės prie ekonomikos. Tačiau taip nevyksta. Vokietijoje atlikti tyrimai rodo, kad net taikant turimas, nors ir nepakankamas, integracijos priemones visiškas įsitraukimas į visuomenę ir darbo rinką kartais užtrunka iki aštuonerių metų.
Ekspertai ragina emocijas keisti faktais
A. Zabarausko teigimu, pasakojimai apie migrantų neva sukeltą nesaugumą ar netvarką Europoje dažnai grindžiami emocijomis, o ne duomenimis. Televizijoje rodomi migrantų getai ar šiukšlynai savaime neįrodo, kad tokias problemas sukelia migrantai – panašiose vietose gyvena ir europiečiai.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje problemų sukuria ne vien atvykėliai. Vilniuje jau yra rajonų, į kuriuos sutemus geriau neiti, tačiau tai susiję ne su migrantais, o su Lietuvos gyventojų ir piliečių elgesiu.
Specialistas ragino žmones, norinčius pragmatiškai vertinti migracijos sistemą, viešojoje erdvėje ieškoti ne vien nuomonių, bet ir patikrintų faktų. Jo teigimu, nuomonės dažnai siekia pasukti diskusiją konkrečios grupės naudai, o faktai tokios „paklodės“ į savo pusę netempia.
Kalbant apie migrantų indėlį į ekonomiką, verslas jau pristatė duomenis apie jų kuriamą BVP, tačiau, A. Zabarausko vertinimu, tai dar nėra išsamus vaizdas. Reikėtų įvertinti jų poveikį visai vertės grandinei – valstybei, verslui ir pačių įmonių pelnui.
Jeigu visuomenei nerimą kelia migrantų galima įtaka savivaldos rinkimams, reikėtų prašyti lyderių pateikti konkrečius duomenis: kiek migrantų gali balsuoti, kada ir kokiomis aplinkybėmis jie įgyja tokią teisę bei už ką dažniausiai balsuoja. Tuomet visuomenė galėtų dalyvauti kuriant taisykles, kurias laikytų sąžiningomis.
Ekspertų teigimu, migracijos temoje lengva pasiduoti emocijoms, tačiau faktų paieška galėtų sumažinti įtampą ir padėti ramiau vertinti Lietuvoje vykstančius procesus.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai skelbiami kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
