Amžių sandūroje Kaune veikusi „Marafono“ grupuotė išsiskyrė ypatingu žiaurumu. Jos nariams buvo inkriminuotos 9 žmogžudystės, o teisme įrodyta, kad 1999 metų pradžioje susikūrusi gauja iki 2001-ųjų balandžio įvykdė penkis sunkius nusikaltimus. Apie šią bylą 2003 metais rašė kriminalinių naujienų laikraštis „Akistata“.
„Marafono“ grupuotė palaikė ryšius su Panevėžio ir Šiaulių nusikalstamomis grupuotėmis bei užsienio nusikaltėliais. Jos nariai buvo apsirūpinę pistoletais, peiliais, antrankiais, lipniąja juosta ir kastuvais, naudotais aukoms surišti bei kūnams užkasti. Nusikaltimus jie planuodavo iš anksto ir pasiskirstydavo vaidmenimis.
Gaujos branduolį sudarė keturi vyrai
Teisme buvo nustatyta, kad nusikalstamą susivienijimą sukūrė anksčiau teisti R. Baratinskas ir V. Gembutas bei V. Čėsna ir S. Narkevičius. Visi teisiamieji kaltę neigė, tvirtino gaujos nekūrę ir nusikaltimų neįvykdę.
R. Baratinskas, Kaune žinomas Marafono slapyvardžiu, palaikė ryšius su kitų grupuočių vadovais ir anksčiau pats buvo vadinamasis „torpeda“. Jis buvo Roberto Borcherto, pravarde Karabasas, patikėtinis. R. Borchertas, turėjęs savo gaują, 1997 metais buvo paslaptingai nužudytas. Marafono slapyvardis nusikaltėlių žargone siejamas su apsvaigimu nuo narkotikų. R. Baratinskas garsėjo tvirtu charakteriu ir gebėjimu greitai įgyti kitų žmonių pasitikėjimą.
V. Gembutas, pravarde Geležinis, buvo tvirto sudėjimo vyras, kurį sulaikant vos įveikė keturi „Aro“ pareigūnai. Anksčiau jis buvo teistas už neteisėtą ginklo nešiojimą, o išėjęs iš kolonijos tapo neginčijamu Kėdainių nusikalstamo pasaulio autoritetu. S. Narkevičius ir jauniausias grupuotės narys V. Čėsna buvo giminaičiai.
Pirmoji auka – dėl 100 tūkst. JAV dolerių skolos
1996 metų pradžioje S. Narkevičius A. Vaišniui paskolino 100 000 JAV dolerių. Iki 1999 metų pradžios vyras grąžino tik dalį pinigų ir pradėjo slapstytis. Tų pačių metų gegužę arba birželį R. Baratinskas Kauno automobilių turgavietėje suvedė abu vyrus pasikalbėti apie skolos grąžinimą.
Tačiau pokalbis virto pagrobimu. S. Narkevičius ir V. Gembutas A. Vaišnį nuvežė į Puidinės mišką Kauno rajone, ten jį iki pusės nurengė, surišo rankas ir kojas lipniąja juosta, mušė kumščiais bei lazda, spardė ir badė peiliu. Nužudyto vyro kūnas buvo užkastas miške ir surastas bei iškastas 2000 metų liepos 13 dieną. Abu kaltinamieji savo kaltę neigė.
Ne visi pagrobimų planai baigėsi sėkmingai
1999 metų vasarą gauja pagrobė Kauno vaistų bendrovės savininką Gvidą G. ir pareikalavo pinigų už apsaugą. Iš jo artimųjų buvo prašoma 120 000 litų, tačiau pagrobėjo brolis atvežė 50 000 litų, kuriais banditai pasitenkino.
2000 metų sausį nusikaltėliai mėgino pagrobti UAB „System“ generalinį direktorių Rytį B. Nors buvo pradurtos jo automobilio padangos, vyras nesustojo ir telefonu išsikvietė apsaugą. Gauja taip pat buvo numačiusi pagrobti buvusį EBSW viceprezidentą Algį Pašukevičių, tačiau jis liko gyvas, patyręs tik antakio traumą.
Skola virto dviguba egzekucija
2000 metų vasarį R. Baratinskas E. Gaudzevičiui paskolino 60 000 JAV dolerių ir pradėjo domėtis jo verslu. Vyrui neskubant grąžinti pinigų, buvo nuspręsta jį nužudyti. Tam pasirinktas Keleriškių miške Kėdainių rajone esantis apleistas buvusios sovietinės armijos raketinės bazės angaras.
Balandžio 6-osios vakarą į vietą pirmieji atvyko V. Čėsna ir S. Narkevičius, vėliau pasirodė R. Baratinskas bei V. Gembutas. E. Gaudzevičius atvyko kartu su draugu R. Karpavičiumi. Pastarasis gaujai buvo nereikalingas, todėl V. Gembutas iš pistoleto TT į jį paleido du šūvius.
Kiti grupuotės nariai užtikrino, kad iš angaro niekas nepasišalintų, ir automobilio šviesomis apšvietė vietą. E. Gaudzevičius mėgino bėgti, bet S. Narkevičius trenkė jam į galvą prožektoriumi. Vyras buvo surakintas antrankiais ir įsodintas į automobilį, o R. Karpavičiaus kūnas suvyniotas į polietileną bei įdėtas į V. Čėsnos automobilio bagažinę.
Vėliau R. Karpavičiaus kūnas buvo užkastas parinktoje vietoje. E. Gaudzevičių nusikaltėliai nuvežė į S. Narkevičiaus uošvio namelį sodų bendrijoje „Lokomotyvas“, Kauno rajone. Rūsyje aukos rankos ir kojos buvo surištos, ant kaklo užveržta virvė. Vyrai prievarta girdė jį alkoholiu ir pakaitomis saugojo.
Banditai tyčiojosi sakydami, kad neblaivus E. Gaudzevičius praras pusiausvyrą, nukris ir pats pasikars. Tačiau vyras neapsvaigo. Balandžio 8 dieną gaujos nariai jį nuvežė į Sausynės miškelį Kauno rajone. V. Čėsna su S. Narkevičiumi iškasė duobę, o S. Narkevičius ir V. Gembutas E. Gaudzevičių pasmaugė bei užkasė.
Vienas apsimetė mirusiu ir išardė nusikaltėlių planus
Gauja taip pat nusprendė pašalinti Ričardą Pilsudskį, nes baiminosi, kad jis gali tapti R. Karpavičiaus ir E. Gaudzevičiaus nužudymų liudytoju. 2000 metų balandžio 7-osios naktį R. Baratinskas, S. Narkevičius ir V. Gembutas susitiko su R. Pilsudskiu prie autostrados Vilnius–Klaipėda 137-ojo kilometro Kėdainių rajone, ties įvažiavimu į senąjį Žemaičių plentą.
Kartu su R. Pilsudskiu atvyko Vilmantas Čereška ir Jonas Velykis, todėl nusikaltėliai nusprendė susidoroti su visais trimis. S. Narkevičius į V. Čereškos automobilį paleido šūvių seriją. Vairuotojas ir J. Velykis buvo sunkiai sužeisti. R. Baratinskas nušovė R. Pilsudskį, o V. Čereškai dar kartą į krūtinę šovė V. Gembutas ir įsmeigė peilį.
J. Velykis, nors buvo stipriai sužalotas, apsimetė negyvas. Kai nusikaltėliai nuėjo į mišką kasti duobės, jis pabėgo. Sugrįžę ir vienos aukos neradę banditai jo ieškojo, tačiau nesėkmingai. J. Velykis telefonu išsikvietė draugą, kuris jį nuvežė į Kauno medicinos universiteto klinikas. Gyvas likęs vyras tapo svarbiu šios gaujos žlugimo atskaitos tašku.
Teisme gaujos vienybė subyrėjo
Prasidėjus teismui visi keturi kaltinamieji suprato, kad dėl įvykdytų nusikaltimų gali sulaukti griežčiausios bausmės. Jie pradėjo kaltinti vienas kitą. Byla buvo išaiškinta daugiausia remiantis V. Čėsnos ir R. Baratinsko parodymais, taip pat rastais kūnais, užkasimo vietomis, ginklais ir nusikaltimų įrankiais.
Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad J. Velykiui gydantis klinikose gaujos nariai bandė išsiaiškinti, kurioje palatoje jis guli. Jie svarstė pro langą įmesti „fugasą“ – granatą, nors sprogimas galėjo pražudyti ir kitus ligonius, medikes ar gydytojus.
Teisėjui V. Vilutui, pirmininkavusiam procesui, tai buvo išskirtinai žiauri byla. Jis teigė per 40 metų darbo stažą nesusidūręs su tokiais nusikaltimais. Teismo procesas truko lygiai metus.
Kauno apygardos teismas R. Baratinskui, S. Narkevičiui ir V. Gembutui skyrė aukščiausią bausmę – kalėjimą iki gyvos galvos. V. Čėsnai buvo paskirta 17 metų nelaisvės. Aukščiausiasis Teismas pirmiesiems trims skirtą bausmę paliko galioti, o V. Čėsnai ją sutrumpino dvejais metais.
