Apsilankus bažnyčioje, užsakant šventąsias mišias, krikštynas ar santuokos apeigas, žmonėms dažnai kyla klausimas, kokią sumą reikėtų paaukoti. Vieni tariasi su artimaisiais, kiti atsakymo ieško internete, tačiau Alytaus Šv. Kazimiero parapijos kunigas Vytautas Mazirskas teigia, kad nustatyto tarifo nėra.
Kunigas naujienų portalui tv3.lt paaiškino, nuo ko turėtų priklausyti auka, ar negalintys paaukoti žmonės turėtų jaustis kalti ir kam naudojami bažnyčioje surinkti pinigai.
Konkrečios aukos sumos nėra
V. Mazirsko teigimu, jo parapijoje nenustatyta, kiek žmogus privalo paaukoti. Suma turėtų priklausyti nuo kiekvieno asmens finansinių galimybių – aukoja tiek, kiek gali.
Dvasininkas pabrėžia, kad auka nėra mokestis už religinę paslaugą. Jei už apeigas būtų reikalaujama konkrečios sumos, tai jau būtų kaina, o ne savanoriška auka.
Kunigas aiškina, kad mažesnes pajamas gaunantis žmogus neturėtų aukoti daugiau, nei išgali. Teologijoje prekyba šventais dalykais vadinama simonija, todėl prašyti nustatyto atlygio už šventus dalykus būtų netinkama.
V. Mazirskas taip pat ragina nevertinti aukotojo pagal jo išvaizdą. Pasak jo, prabangiau apsirengęs žmogus gali paaukoti mažiau, o sunkiai atrodantis senolis – ištraukti auką, nors dėl jo situacijos net tenka klausti, ką jis daro.
Krikštynoms ir vestuvėms – taip pat nėra tarifo
Krikštynos ir vestuvės dažnai tampa progomis, kai žmonės internete ieško, kiek reikėtų skirti kunigui. Tačiau, pasak V. Mazirsko, vienos visiems tinkamos sumos nėra.
Dvasininkas nurodo, kad vienas žmogus gali paaukoti dviženklę sumą, kitas – triženklę. Tai gali būti ir 10, ir 100 eurų, nes galutinį sprendimą lemia aukotojo galimybės.
Svarbiausia, kad žmogus aukotų pagal savo situaciją, o ne jaustų pareigą atitikti kitų įsivaizduojamą sumą. Todėl nedidelė auka savaime nėra netinkama.
Neturint pinigų kaltės jausti nereikia
Jei žmogus šiuo metu neturi galimybės paaukoti, jis neturėtų dėl to jaustis kaltas. Kunigas pabrėžia, kad kalba remdamasis savo patirtimi ir negali atsakyti už visus dvasininkus.
V. Mazirskas pasakoja, kad į jį yra kreipęsi žmonės, susidūrę su itin sunkiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, artimajam staiga patekus į reanimaciją ar komą. Tokiais atvejais jis meldžiasi už sveikatą, išgijimą ir malonę, net jei žmogus negali paaukoti.
Kunigo teigimu, galimybė kreiptis maldos neturėtų priklausyti nuo pinigų. Jis taip pat pasakoja apie atvejį, kai žmogui mišias reikėjo užsakyti konkrečią dieną. Nors kunigams taikoma nustatyta tvarka, svarbu atsižvelgti ir į konkrečią žmogaus situaciją, o ne vien mechaniškai laikytis taisyklių.
Kur panaudojamos bažnyčioje surinktos aukos?
V. Mazirskas išskiria du skirtingus lėšų šaltinius: aukas, iš kurių pragyvena kunigai, ir pinigus, skirtus parapijai išlaikyti.
Aukos už šventąsias mišias, krikštynas ir santuokas yra kunigų pragyvenimo šaltinis. Laidotuvių atveju taip pat svarbiausios yra mišios už mirusįjį.
Kitam tikslui naudojamos sekmadienio rinkliavų ir kitos parapijai skirtos aukos. Rinkliavos paprastai vyksta kiekvieną sekmadienį bei per privalomas iškilmes, net jei jos rengiamos ne sekmadienį. Parapijai taip pat galima paaukoti atvykus į raštinę arba įsigyjant kalėdaičių prieš Kalėdas.
Šios lėšos skiriamos kasdienėms parapijos reikmėms: bažnyčios ir kitų pastatų priežiūrai, remontui, komunaliniams mokesčiams, darbuotojų atlyginimams ir kitiems būtiniems darbams.
Kunigas pabrėžia, kad kunigų pragyvenimui skirtos aukos ir parapijos išlaikymui naudojami pinigai nėra tas pats. Norint suprasti, kam skiriama auka, reikia atsižvelgti į tai, kokiu būdu ir kokiam tikslui ji surenkama.
