Diskusijose dėl planuojamų Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis finansuojamų paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos pakeitimų svarstoma, kad dalis gydytojų ir privačių gydymo įstaigų veiklos galėtų grįžti į viešąjį sektorių.
Jaunųjų gydytojų asociacija (JGA) pabrėžia, kad vien finansavimo taisyklių pakeitimas savaime neužtikrins nei gydytojų perėjimo į viešąsias įstaigas, nei geresnio paslaugų prieinamumo pacientams. Asociacija remia viešosios sveikatos priežiūros stiprinimą ir siekį, kad pacientai reikalingą pagalbą gautų laiku, tačiau kelia klausimą, ar planuojami pokyčiai išspręs sistemos problemas, ar tik perskirstys jas tarp gydymo įstaigų.
Jei reforma siekiama paskatinti gydytojus palikti privatų sektorių ir pereiti į viešąsias įstaigas, vien toks pokytis negali būti laikomas sveikatos sistemos stiprinimo rezultatu. Gydytojai nėra administracinis išteklius, kurį būtų galima perskirstyti vien pakeitus finansavimo principus. Jų sprendimus dirbti vienoje ar kitoje įstaigoje lemia atlygis, darbo sąlygos, organizaciniai sprendimai, profesinė autonomija, vadovavimo kultūra ir galimybė pacientams teikti kokybiškas paslaugas.
JGA teigimu, viešojo sektoriaus patrauklumą pirmiausia reikėtų didinti gerinant šias sąlygas, o ne vien keičiant finansinius santykius tarp gydymo įstaigų.
Vien bendras gydytojų skaičius problemos neatskleidžia
Tokią poziciją pagrindžia ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijos. Jose akcentuojama būtinybė išlaikyti sveikatos priežiūros darbuotojus, sudaryti jiems saugias darbo sąlygas ir investuoti į specialistų komandas.
Lietuvai šis klausimas ypač svarbus. EBPO duomenimis, gydytojų, tenkančių vienam gyventojų skaičiui, Lietuvoje yra daugiau nei organizacijos vidurkis, tačiau slaugytojų skaičius yra mažesnis. Vis dėlto šie rodikliai savaime neparodo, kiek realiai prieinamos sveikatos priežiūros paslaugos ir kokių specialistų trūksta. Vertinant situaciją būtina atsižvelgti į darbuotojų pasiskirstymą regionuose, specialybėse ir gydymo įstaigose, faktiškai dirbamą laiką, teikiamų paslaugų apimtį bei darbo organizavimą.
Jeigu pacientai negali laiku gauti reikalingos pagalbos, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas tai lemia. Gali būti, kad trūksta konkrečių specialistų arba jų išsidėstymas neatitinka gyventojų poreikių. Taip pat svarbu įvertinti, ar paslaugų teikimo galimybių neriboja administracinė našta, neefektyvus darbo organizavimas, infrastruktūros stoka ar nepakankamas kitų sveikatos priežiūros komandos narių skaičius.
Tik atsakius į šiuos klausimus galima spręsti, ar gydytojų persikėlimas iš privataus sektoriaus į viešąjį iš tiesų pagerintų paslaugų prieinamumą, ar tik pakeistų jau turimų pajėgumų pasiskirstymą.
JGA taip pat kelia klausimą, ar viešosios gydymo įstaigos, gavusios daugiau finansavimo ir pacientų, turės pakankamai specialistų, slaugytojų, darbo vietų bei organizacinių galimybių didesniam paslaugų kiekiui užtikrinti. Neatmetama rizika, kad papildomas krūvis gali būti kompensuojamas didinant jau dirbančių medikų darbo apimtį.
Asociacija pabrėžia, kad sistemos efektyvumas negali būti gerinamas darbuotojų gerovės, pacientų saugumo ir paslaugų kokybės sąskaita.
PSO taip pat nenurodo vieno universalaus atsakymo, koks turėtų būti viešojo ir privataus sektorių santykis. Skirtingų sektorių bendradarbiavimo bei specialistų darbo abiejuose sektoriuose rezultatai priklauso nuo konkrečios sveikatos sistemos, galiojančio reguliavimo ir paslaugų organizavimo. Todėl abiem sektoriams, JGA nuomone, turėtų būti taikomi vienodi kokybės, skaidrumo, prieinamumo ir atskaitomybės reikalavimai.
Prieš priimant sprendimus dėl pokyčių, asociacija ragina viešai pateikti jų poveikio vertinimą. Jame turėtų būti nagrinėjama ne tik tai, kaip bus perskirstytos PSDF lėšos, bet ir kaip keisis pacientų galimybė gauti paslaugas, laukimo trukmė, specialistų darbo krūviai bei gydytojų pasiskirstymas tarp regionų ir gydymo įstaigų.
Atskiras dėmesys, pasak JGA, turėtų būti skirtas jauniems gydytojams ir gydytojams rezidentams. Ilgalaikiam sistemos stabilumui reikalingas kokybiškas specialistų rengimas, galimybės profesiškai augti, tinkamas darbo krūvių valdymas ir tokia darbo aplinka, kurioje medikai norėtų likti.
Reformos sėkmės neįmanoma įvertinti vien pagal tai, kuriam sektoriui atiteks daugiau finansavimo. Esminiai kriterijai turėtų būti pacientų sveikatos rezultatai, paslaugų prieinamumas ir medikų galimybė saugiai bei kokybiškai dirbti.
JGA pozicija – viešasis sektorius turėtų būti patrauklus gydytojams dėl gerų darbo sąlygų, o ne tapti vieta, į kurią medikus siekiama sugrąžinti finansiniais ribojimais.
