Artėjant Vėlinėms, Karveliškių kapinėse surengta iniciatyva atkreipė dėmesį į žmones, kurių kapų nebelanko artimieji. Savanoriai tvarkė vienišų ir neatpažintų asmenų kapavietes, uždegė žvakutes ir meldėsi už tuos, kurių gyvenimo istorijas šiandien mena tik kapų kalneliai.
Šiemet kapinėse žvakių šviesa simbolizavo ne tik artėjančias Vėlines, bet ir pastangas išsaugoti atminimą tų, kurie liko be lankytojų.
Kapinėse susitelkė bendrai maldai
Prie akcijos prisijungė bendruomenių, organizacijų ir religinių bendrijų atstovai. Jie kartu tvarkė kapavietes, meldėsi ir priminė, kad žmogaus atminimas išlieka gyvas tol, kol yra jį saugančių žmonių.
Kunigas Ričardas Doveika savo kalbą pradėjo poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais. Pasak dvasininko, šioje vietoje jų prasmė tampa ypač ryški: kiekvienas, uždegęs žvakutę ant vienišo ar neatpažinto žmogaus kapo, pats tapo šviesos dalimi.
Susirinkusieji Karveliškių kapinėse tvarkė kapus, degė žvakutes ir dalyvavo bendroje maldoje. Iniciatyvos dalyviai pabrėžė, kad maldos vertas kiekvienas žmogus, net jei jo gyvenimo istorija nežinoma ir prie kapo nebėra kam ateiti.
Už dalyvavimą padėkota kunigui Ričardui Doveikai, iniciatyvos pradininkui Vygandui Čeponiui, etnologei Gražinai Kadžytei, Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ atstovams, broliams joanitams – Šv. Jono broliams, Šventojo Jono Pauliaus II Didžiojo riterio ordino nariams, šv. Motinos Teresės seserims, Renatai Muzikai, Karveliškių kapinių administracijai, Laidojimo paslaugų centro darbuotojams ir visiems kitiems, prisidėjusiems darbu, malda ar buvimu kartu.
Laidojimo paslaugų centro atstovai socialiniame tinkle „Facebook“ rašė, kad dėl šių žmonių Karveliškės tą dieną prisipildė ne tik žvakių šviesos, bet ir bendrystės, atjautos bei nuoširdaus rūpesčio.
