Šiandien Vėlines dažniausiai įsivaizduojame kaip ramų apsilankymą kapinėse, žvakių šviesą ir susikaupimą. Tačiau mirusiųjų pagerbimo papročiai Lietuvoje ilgainiui smarkiai keitėsi. Seniausiuose šaltiniuose minimos apeigos šventuose miškuose ir bendruomenės puotos, o vėliau mirusiesiems vaišės būdavo rengiamos namuose.
Artėjant Vėlinėms Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namų etnologė ir edukatorė Audronė Daraškevičienė pasakoja apie senąsias tradicijas bei jų pėdsakus, išlikusius iki šių dienų.
Šventė prasidėdavo aukojimais ir bendromis vaišėmis
Ankstesnių amžių papročiai nėra išsamiai aprašyti, tačiau istoriniai šaltiniai leidžia suprasti, kad senoji mirusiųjų pagerbimo šventė gerokai skyrėsi nuo dabartinių Vėlinių.
XV a. pabaigoje istorikas Jonas Dlugošas rašė, kad po derliaus nuėmimo lietuviai eidavo į šventais laikomus miškus. Ten tris dienas dievams aukodavo jaučius, avinus ir kitus gyvulius, taip dėkodami už derlių.
Po apeigų vykdavo puotos: žmonės valgydavo, gerdavo, šokdavo ir žaisdavo. Kartu mirusiųjų dvasioms būdavo aukojamas maistas bei gėrimai.
Anot A. Daraškevičienės, prieš 500 metų mirusiųjų pagerbimas buvo neatsiejamas nuo visą bendruomenę suburiančių vaišių ir padėkos už nuimtą derlių. XVI a. istorikas Motiejus Strijkovskis taip pat mini po derliaus švęstą didžiąją rudens šventę, į kurią susirinkdavo visa bendruomenė.
To paties amžiaus autorius Jonas Lasickis užrašė ir kitą šiandien neįprastai skambantį paprotį – mirusiųjų vėlėms būdavo ne tik paruošiama vakarienė, bet ir užkuriama pirtis.
Pagal pakviestų vėlių skaičių namiškiai sustatydavo kėdes, paruošdavo rankšluosčių bei marškinių, o ant stalo sudėdavo maistą ir gėrimus. Tai rodo, kad mirusieji buvo laikomi bendruomenės dalimi, tam tikru metų laiku sugrįžtančia pas gyvuosius. J. Lasickio raštuose taip pat pirmą kartą užfiksuotas tuometinis šventės pavadinimas – Ilgės.
Namai būdavo paruošiami sugrįžtančioms vėlėms
XIX amžiuje vietoje triukšmingų bendruomeninių puotų vis dažniau rengta tyli šeimos vakarienė namuose. Tuo metu nebuvo galima linksmintis ar triukšmauti, tačiau išliko tikėjimas, kad per šią ypatingą naktį į namus grįžta mirusių artimųjų vėlės.
Šeimos stengdavosi jų sugrįžimą palengvinti. Ant stalo uždegdavo šventintą žvakę, kad vėlės rastų kelią namo, atverdavo langus ir duris, o šunis uždarydavo, kad šie netrukdytų. Aštrūs daiktai būdavo paslepiami, nes manyta, kad vėlės gali susižeisti.
Po vakarienės stalas likdavo nenukraustytas – tikėta, kad naktį prie jo susės mirusieji. Ryte šeimininkai ieškodavo jų apsilankymo ženklų. Jei ant stalo trūkdavo bent kelių kruopų, tai laikyta geru ženklu, pranašaujančiu gausų kitų metų derlių.
XIX amžiuje ir XX a. pradžioje svarbi tradicijų dalis buvo maldos bei giesmės už mirusiuosius bažnyčioje ir namuose. Žmonės prašydavo už juos melstis ir elgetų, nes jų maldoms buvo priskiriama ypatinga galia.
Žvakių jūra kapinėse atsirado ne taip seniai
Nors šiandien kapinių žvakių šviesa atrodo neatsiejama nuo Vėlinių, šis paprotys nėra labai senas. Žvakės kapinėse pradėtos degti XIX a. pabaigoje, tačiau plačiau ši tradicija paplito tik po Antrojo pasaulinio karo.
Keitėsi ir šventės pavadinimas. XIX–XX a. pradžioje įvairiuose Lietuvos regionuose mirusiųjų pagerbimo diena vadinta Šermenimis, Uždūšinėmis, Stalais arba Diedais. Šiandien įprastas Vėlinių pavadinimas įsitvirtino tik tarpukariu.
Ugnis tebėra ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų
Nors per šimtmečius papročiai pakito, pagrindinė šventės prasmė išliko. Vienas svarbiausių simbolių yra ugnis: senovėje ją įkūnijo apeiginiai laužai, o šiandien – ant kapų degamos žvakės. Abiem atvejais ugnis simboliškai sujungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius.
Vėlinių ugnis tarsi nutiesia tiltą tarp šių pasaulių, leidžiantį prisiminti protėvius ir pajusti ryšį su jais. Išliko ir susitikimų tradicija. Anksčiau į šventę rinkdavosi viso kaimo ar net kelių kaimų žmonės, o dabar Vėlinės dažnai tampa proga susitikti po Lietuvą ir užsienį išsibarsčiusiems artimiesiems.
A. Daraškevičienės teigimu, Vėlinių papročiai taip pat padeda priimti tamsųjį metų laiką ir mirties temą. Per simbolius bei vaizdinius jie moko nebijoti anapusinio pasaulio, siekti su juo darnos ir prisijaukinti tamsų bei šaltą metų tarpsnį, kuris mūsų klimato juostoje yra ypač svarbus.
