Ruduo gėlių augintojams – ne tik vasaros žiedų pabaiga, bet ir pasiruošimas kitam sezonui. Nors vienos gėlės dar žydi, kitų vegetacija jau baigiasi, o po žeme augalai kaupia atsargas būsimam žydėjimui.
Būtent rudenį sprendžiama, ar kitąmet gėlyną puoš tulpės, jurginai, kardeliai ir lelijos. Tačiau visų augalų negalima tvarkyti vienodai: vieni gali žiemoti dirvoje, kitus būtina iškasti ir laikyti patalpose.
Požeminės augalų dalys nėra vienodos
Sodininkai įvairias po žeme esančias augalų dalis dažnai vadina svogūnėliais, tačiau botaniškai jos skiriasi. Tikruosius svogūnėlius augina tulpės, narcizai, hiacintai ir lelijos. Kardeliai turi gumbasvogūnius, jurginai – šakniagumbius, o kanos žiemoja šakniastiebiais.
Nuo šių skirtumų priklauso, kaip augalus iškasti, džiovinti ir laikyti. Tulpės ramybės laikotarpiu gali būti laikomos sausai ir vėsiai, o per šiltoje patalpoje išdžiūvę jurginų šakniagumbiai susiraukšlėja ir gali nebeišleisti stiprių ūglių.
Dauguma pavasarį žydinčių svogūninių gėlių Lietuvos žiemas ištveria dirvoje, jei joje nesikaupia vanduo. Jurginai ir kardeliai, kilę iš šiltesnių kraštų, mūsų žiemą dažniausiai turi praleisti patalpose.
Jurginus iškaskite po pirmųjų stipresnių šalnų
Jurginai gali žydėti nuo vidurvasario iki vėlyvo rudens, tačiau jų šakniagumbiai šalčiui neatsparūs. Palikti žemėje jie gali sušalti, o sunkioje ir drėgnoje dirvoje – supūti.
Skubėti jų iškasti vos atvėsus rugsėjo naktims nereikėtų. Kol lapai žali ir augalas žydi, šakniagumbiuose kaupiasi maisto medžiagos. Kuo ilgiau jurginai auga iki stipresnių šalnų, tuo geriau jie subręsta ir pasiruošia laikymui.
Geriausias laikas kasti – po pirmųjų stipresnių šalnų, kai lapai ir stiebai pajuoduoja arba aiškiai matyti, kad vegetacija baigėsi. Lietuvoje tai dažniausiai būna spalį, nors šiltą rudenį darbai gali nusikelti į lapkričio pradžią. Laukti, kol dirva įšals, negalima.
Jurginus iškaskite sausą dieną. Stiebus nupjaukite palikdami 10–15 cm virš žemės. Taip augalą bus patogu iškelti, tačiau trumpesnis stiebas neleis vandeniui patekti į jo vidų.
Kastuvu ar sodo šakėmis pradėkite dirbti kiek toliau nuo stiebo ir iš pradžių atlaisvinkite žemę aplink visą kerą. Šakniagumbiai, ypač siauri kakleliai, jungiantys juos su vainiku, yra trapūs. Pažeidus šią vietą, net didelis šakniagumbis gali nebeišauginti naujo ūglio.
Iškastus kerus atsargiai nukratykite, pašalinkite didžiąją dalį žemių, o prireikus nuplaukite vandeniu. Tuomet palikite juos gerai vėdinamoje, nuo tiesioginės saulės apsaugotoje vietoje, kol paviršius nudžius. Džiovinti prie krosnies ar stipriai šildyti nereikia, nes per greitai praradę drėgmę šakniagumbiai gali susiraukšlėti.
Didelius kerus galima dalyti rudenį arba pavasarį. Vis dėlto atskiras šakniagumbis be gyvybingo pumpuro prie kaklelio naujo augalo neišaugins. Jei pumpurus sunku įžiūrėti, kerą saugiau palikti nedalytą ir dalyti pavasarį. Skirtingas veisles pažymėkite etiketėmis, nes žiemą jų šakniagumbiai tampa sunkiai atpažįstami.
Jurginus laikykite vėsioje, tamsioje ir neužšąlančioje patalpoje, kurioje temperatūra siekia 4–10 laipsnių. Šakniagumbius galima sudėti į kartonines dėžes, tarp jų įberiant durpių, vermikulito, sausų pjuvenų ar medžio drožlių.
Užpildas turi būti vos drėgnas, bet ne šlapias. Per didelė drėgmė skatina puvinį, o per sausas oras šakniagumbius džiovina. Bent kartą per kelias savaites juos apžiūrėkite: supuvusius pašalinkite, o stipriai susiraukšlėjusiems šiek tiek pakoreguokite laikymo drėgmę.
Kardeliai turi žiemoti sausai
Kardelių gumbasvogūniai Lietuvos žiemos dirvoje neištveria, todėl rudenį juos būtina iškasti, kai vegetacija baigiasi, o lapai pradeda gelsti arba po pirmųjų šalnų paruduoja.
Iškastus gumbasvogūnius nuvalykite, nupjaukite lapus, palikdami nedidelį stiebo galiuką, ir padėkite 2–3 savaitėms džiūti šiltoje, sausoje bei gerai vėdinamoje vietoje. Per tą laiką naujasis gumbasvogūnis subręsta, o senasis susitraukia ir lengviau atsiskiria. Senąjį pašalinkite.
Aplink naują gumbasvogūnį dažnai susiformuoja smulkūs gumbasvogūnėliai. Juos galima išsaugoti dauginimui, tačiau iki žydinčio augalo iš jų gali tekti laukti ne vieną sezoną.
Žiemai kardelius sudėkite į popierinius ar tinklinius maišelius arba kartonines dėžutes. Laikymo temperatūra turėtų būti 4–7 laipsniai, o patalpa – sausa ir neužšąlanti. Rūsys tinkamas tik tuo atveju, jei jame nėra pelėsio ir nuolatinės drėgmės.
Sandariai užrištuose plastikiniuose maišeliuose kardelių laikyti nereikėtų, nes juose kaupiasi kondensatas ir susidaro palankios sąlygos grybinėms ligoms. Per žiemą gumbasvogūnius periodiškai patikrinkite, o suminkštėjusius, dėmėtus ar pelėsio pažeistus išmeskite.
Tulpės, narcizai ir krokai dažniausiai lieka dirvoje
Tulpės, narcizai, krokai, snieguolės, hiacintai ir scylės paprastai yra prisitaikę žiemoti dirvoje. Rudenį juos reikia pasodinti taip, kad iki įšalo jie spėtų įsišaknyti.
Iškasti svogūnėlius prireikia tada, kai gėlynas per daug sutankėja, augalai ima prasčiau žydėti, juos norima perkelti arba pastebima ligos požymių. Tai darykite tik visiškai pageltus ir nudžiūvus lapams, nes dar žali lapai maitina svogūnėlį ir padeda sukaupti atsargų kitam sezonui.
Persodinamus pavasarinius svogūninius augalus patogu iškasti vasaros pradžioje, kai lapai jau nunykę. Iki rudens juos laikykite sausoje, vėsioje ir gerai vėdinamoje vietoje: išdžiovinkite pavėsyje, pašalinkite žemes ir sudėkite į popierinius arba tinklinius maišelius. Plastikiniame drėgname maišelyje jų laikyti negalima.
Tulpes sodinkite, kai dirva jau atvėsusi, tačiau dar neįšalusi. Lietuvoje tai dažniausiai būna rugsėjo pabaigoje, spalį arba net lapkričio pradžioje, priklausomai nuo rudens. Per anksti pasodinti svogūnėliai gali pradėti dygti, o per vėlai pasodinti nespės įsišaknyti.
Įprastai svogūnėlis sodinamas 2–3 jo aukščių gylyje, matuojant nuo apačios. Stambesni tulpių svogūnėliai dažniausiai sodinami 10–15 cm gylyje. Smėlingoje dirvoje galima sodinti giliau, molingoje – sekliau. Svogūnėliai neturėtų liestis vienas su kitu.
Narcizai paprastai sodinami rugsėjį–spalį, o krokai ir kitos smulkios ankstyvosios gėlės gali būti sodinamos ir vėliau, kol dirva tinkama darbui. Svarbu, kad vieta būtų laidi vandeniui: užmirkusiame gėlyne gali supūti net šalčiui atsparūs svogūnėliai.
Hiacintai ir lelijos: svarbiausia išvengti drėgmės
Hiacintai dažniausiai žiemoja dirvoje, todėl kasmet jų iškasti nereikia. Jiems parinkite saulėtą, neužmirkstančią vietą. Svogūnėlius sodinkite rugsėjo pabaigoje arba spalį, 10–15 cm gylyje, atsižvelgdami į jų dydį ir dirvos savybes.
Sunkioje žemėje sodinimo vietą galima pagerinti kompostu, tačiau svogūnėlių nereikėtų sodinti į šviežiu mėšlu patręštą gruntą.
Lelijų atsparumas priklauso nuo rūšies ir veislės, tačiau dauguma tinkamai pasodintų sodo lelijų Lietuvos žiemas ištveria. Jų kasmet iškasti nereikia. Persodinti ar dalyti patogiausia vegetacijai baigiantis, kai antžeminė dalis pradeda gelsti.
Lelijų svogūnėliai neturi tokio apsauginio sauso lukšto kaip tulpių, todėl jų nereikėtų ilgai laikyti iškastų. Jei reikia perkelti, iškaskite atsargiai ir kuo greičiau pasodinkite. Atidėjus sodinimą, svogūnėlius trumpam galima laikyti vėsiai, lengvai drėgname substrate.
Jei vietoje pavasarį kaupiasi tirpstantis sniegas ar lietaus vanduo, net šalčiui atsparios lelijos gali sunykti. Jautresnėms veislėms rudenį gali būti naudingas lengvas mulčio sluoksnis, tačiau jį klokite jau atvėsus dirvai.
Kanos ir begonijos šalčio nepakelia
Kanos, stambiažiedės begonijos ir kiti šilumamėgiai dekoratyviniai augalai Lietuvos žiemų lauke paprastai neišgyvena, todėl jų požemines dalis reikia išsaugoti patalpose.
Kanas iškaskite po pirmųjų stipresnių šalnų, kai lapai apšąla ir pradeda vysti. Antžeminę dalį nupjaukite palikdami nedidelį stiebo galiuką, o šakniastiebius atsargiai iškelkite su žemėmis. Juos galima trumpai padžiovinti ir sudėti į orui laidžias dėžes. Laikykite 4–10 laipsnių temperatūroje, saugodami nuo užšalimo ir pernelyg didelio išdžiūvimo.
Gumbines begonijas iškaskite pradėjus nykti antžeminei daliai. Gumbus kelkite atsargiai, nepažeisdami jų paviršiaus, ir džiovinkite pavėsyje. Žiemai juos galima sudėti į dėžutes su sausomis arba vos drėgnomis durpėmis ir laikyti vėsioje patalpoje.
Minkštėjantys gumbai gali būti puvinio pažeisti, o stipriai susiraukšlėję rodo pernelyg sausą aplinką. Svarbiausia – stabili, neužšąlanti temperatūra ir saikinga drėgmė.
Paruoškite ir patį gėlyną
Iškasus augalus ir pasodinus tuos, kurie žiemoja dirvoje, pašalinkite sergančias, dėmėtas bei pūvančias liekanas. Sveikus lapus ir stiebus galima kompostuoti, tačiau ligotų augalų liekanų į įprastą sodo kompostą geriau nedėti.
Pavasarinių svogūnėlių vietas galima mulčiuoti plonu lapų komposto, smulkintos žievės ar kitos tinkamos organinės medžiagos sluoksniu. Mulčias padeda išlaikyti tolygesnę dirvos temperatūrą ir sumažina staigių jos svyravimų poveikį. Vis dėlto svogūnėlių neuždenkite storu šlapių lapų sluoksniu, ypač pavėsyje ir prastai vėdinamoje vietoje.
Atkreipkite dėmesį į gėlynus prie pastatų, po medžiais ir žemesnėse sodybos vietose. Nuo stogo tekantis vanduo, prie sienų besikaupianti drėgmė ar tirpstantis sniegas gali pakenkti augalams. Jei vanduo ilgai stovi, geriau pagerinti drenažą arba pakelti lysvę.
Pelės ir pelėnai mėgsta kai kurių augalų, ypač tulpių, svogūnėlius. Jei graužikų daug, vertingesnius svogūnėlius galima sodinti į specialius plastikinius krepšelius.
Laikomas požemines dalis tikrinkite iki pavasario
Iškasti svogūnėliai ir šakniagumbiai neturėtų būti palikti rūsyje be priežiūros. Kas kelias savaites apžiūrėkite jų būklę, ypač jei patalpoje svyruoja temperatūra ar drėgmė.
Pelėsiu aptrauktus, minkštėjančius ar pūvančius augalus atskirkite nuo sveikų. Per ankstyvas dygimas rodo, kad patalpa per šilta. Jei jurginų šakniagumbiai smarkiai raukšlėjasi, gali reikėti šiek tiek drėgnesnio užpildo, tačiau jo nereikėtų gausiai laistyti.
Pavasarį, kai dirva sušyla ir praeina stipresnių šalnų pavojus, į gėlynus grįžta kardeliai, jurginai, kanos ir begonijos. Lietuvoje jie sodinami gegužę, tačiau šaltesnėse ar atvirose vietovėse verta palaukti stabilesnių naktų.
Tinkamai pasirūpinus augalais rudenį, pavasarį ir vasarą gėlynas vėl apdovanos spalvomis bei žiedų gausa. Svarbiausia – atsižvelgti į kiekvienos rūšies poreikius, o ne visus augalus tvarkyti vienodai.
