Jau keturis mėnesius pėsčiomis keliaujantis italas Ezio Marchetti iš Norvegijos šiaurės leidžiasi Pietų Afrikos kryptimi. Visą maršrutą įveikti gali prireikti dar trejų ar ketverių metų, tačiau vyras tikina, kad jo kelionės esmė – ne kilometrai ar rekordai, o sutikti žmonės.
Dvi dienas Kaune praleidęs keliautojas spėjo apžiūrėti miestą. Didžiausią įspūdį jam paliko Nemuno sala ir joje įsikūrusi „Mokslo sala“, skelbia Kauno miesto savivaldybė.
Kelionės tikslas – žmonės
Ezio kelionė vadinasi „Destination Humans“ (liet. „Kelionės tikslas – žmonės“). Pats pavadinimas, jo teigimu, tiksliai nusako šio sumanymo esmę.
Italas keliauja iš vienos vietos į kitą, tačiau nesistengia siekti rekordų ar tapti pirmuoju žmogumi, atlikusiu kokį nors neįprastą žygį. Jam svarbiausia pati kelionė ir susitikimai su žmonėmis.
Gyvenimo patirtis vyrą įtikino, kad visame pasaulyje netrūksta gerų žmonių. Jis jaučia skirtumą tarp to, ką patiria pats, ir to, apie ką dažniausiai pranešama naujienose. Todėl keliaudamas nori daugiau dėmesio skirti geriems įvykiams, apie kuriuos, jo nuomone, kalbama per mažai.
Maršrutas driekiasi nuo Norvegijos iki Pietų Afrikos
Pėsčiomis Ezio keliauja keturis mėnesius, o šiuo metu juda Lenkijos link. Jo planas – iš Norvegijos šiaurės pasiekti Pietų Afriką, pereinant Europą ir Afriką.
Į maršrutą jis sąmoningai įtraukė Baltijos šalis, nes nė vienoje iš jų anksčiau nėra lankęsis. Užuot keliavęs per Švediją, Daniją ir Vokietiją, iš Stokholmo keltu nuvyko į Taliną, o toliau pėsčiomis patraukė per Baltijos šalis. Visa kelionė, jo skaičiavimu, turėtų trukti mažiausiai trejus ar ketverius metus.
Per dieną keliautojas nueina maždaug 30–40 kilometrų. Anksčiau jis daug bėgiojo ir yra įveikęs ne vieną maratoną, todėl fiziniai iššūkiai kol kas nėra itin sunkūs.
Kelionei vyras pasirinko perdarytą vaikišką vežimėlį, o ne kuprinę. Taip jis tikisi išvengti nuolatinio didelio krūvio kūnui ir tokį keliavimo būdą išlaikyti daugelį metų.
Vis dėlto ilgi ir tiesūs Lietuvos bei Latvijos keliai tapo psichologiniu išbandymu. Kai pasijunta vienišas, Ezio klausosi audioknygų, tinklalaidžių arba skambina artimiesiems.
Vietos gyventojai dažnai pasiūlo ne tik kiemą palapinei
Vėstant orams keliautojas stengiasi sparčiau judėti pietų kryptimi. Jis turi gerą miegmaišį ir žieminę striukę.
Ieškodamas vietos nakvynei, Ezio žmonių dažnai klausia, ar galėtų pasistatyti palapinę jų kieme. Kartais gyventojai patys pasiūlo užeiti į namus, pavakarieniauti ir pasilikti pusryčių. To vyras nesitiki ir neprašo, todėl toks gerumas jį visuomet maloniai nustebina ir pakylėja.
Skirtingose šalyse žmonės keliautoją pasitinka nevienodai. Švedijoje ir Suomijoje jie gali pasirodyti gana uždari, tačiau Ezio kalba švediškai, be to, keliavo vasarą, todėl užmegzti ryšį buvo lengviau.
Lietuvoje jam pasirodė, kad žmonės bendraudami su nepažįstamaisiais yra šiek tiek skeptiškesni. Tačiau ir čia jis sulaukė daug nuoširdaus gerumo.
Lietuviai kvietė jį į savo namus, vaišino maistu ir siūlė apsistoti. Kai kurie kartu su keliautoju dviračiais apžiūrėjo savo kaimelius, o vakarais kvietė arbatos ir rodė šeimos albumus.
Kavos puodelis padeda įveikti kalbos barjerą
Prireikus Ezio žmonėms parodo lietuviškai užrašytas žinutes. Vyresni gyventojai ne visada moka angliškai, tačiau bendrauti padeda jų vaikai ar anūkai. Keliautojui įdomu stebėti, kaip jaunesnioji karta padeda įveikti kalbos barjerą.
Ryšį su nepažįstamaisiais jis kartais užmezga pasiūlydamas kavos. Su savimi nešiojasi nedidelį kavinuką, o tėvai retkarčiais atsiunčia itališkos kavos. Tai paprastas būdas pradėti pokalbį, ypač kai pačiam sunku prieiti prie nepažįstamo žmogaus.
Ezio mano, kad keliaujant vienam susipažinti su žmonėmis lengviau. Keliaujant su draugu ar partneriu galima likti savo rate, o vienatvė dažniau skatina atsiverti nepažįstamiesiems.
Lietuvoje nustebino lygumos ir obelys
Pirmiausia Lietuvoje italui į akis krito šalies lygumas, ypač palyginus ją su Švedija ir Norvegija. Keliaudamas jis matė daug atvirų laukų ir žemės ūkio kraštovaizdžių.
Vis dėlto labiausiai jį nustebino obelų ir obuolių gausa. Tiek daug jų pakeliui Ezio dar nebuvo matęs.
Kelionė per Lietuvą jam tapo galimybe pažinti naują Europos dalį. Vyras jau paragavo ir tradicinių lietuviškų patiekalų – balandėlių bei šakočio. Abu jam labai patiko.
Kaunui norėtų skirti daugiau laiko
Kaune Ezio praleido dvi dienas, tačiau mano, kad miestui būtų verta skirti daugiau laiko. Jis vaikščiojo po centrą ir senamiestį, aplankė Kauno pilį, buvo saloje prie arenos ir užsuko prie „Mokslo salos“ muziejaus pastato.
Į muziejaus vidų keliautojas nėjo, tačiau pastatas ir jo aplinka jį sužavėjo. Ypač patiko pati sala – ji pasirodė moderni, išskirtinė ir kitokia. Ezio pabrėžė, kad ne kiekvienas miestas gali pasigirti turintis salą.
Kaunas italui paliko labai gerą įspūdį. Jis pasirodė šiuolaikiškas, tvarkingas, tačiau išsaugojęs savitą charakterį. Mieste keliautojas pastebėjo įdomų istorinės architektūros ir modernių erdvių derinį, todėl norėtų čia sugrįžti ir miestą pažinti išsamiau.
Žmonėms Ezio linki būti atviresniems nepažįstamiesiems ir labiau susietiems vieniems su kitais. Jo manymu, net maži kasdieniai bendravimo momentai gali daug pakeisti.
Pasakyti „labas“ parduotuvės kasininkui, nusišypsoti ar parodyti dėmesį kitam žmogui – paprasti veiksmai, galintys kasdienybę padaryti šiek tiek geresnę. Keliautojas mano, kad daugiau tarpusavio ryšio pasaulį ir miestą taip pat padarytų geresnius.
