Lustai šiandien reikalingi gerokai plačiau nei automobilių ar telefonų gamyboje. Jie būtini pramonės įrangai, energetikos sistemoms, dirbtiniam intelektui ir gynybos technologijoms. Todėl Europos pastangos stiprinti puslaidininkių sektorių susijusios ne tik su ekonominiu konkurencingumu, bet ir su saugumu.
Ar naujasis Europos Sąjungos Lustų aktas padės pasiekti šiuos tikslus, priklausys ne vien nuo pastatytų gamyklų skaičiaus. Ne mažiau svarbu, ar moksliniai tyrimai taps produktais, kas šias technologijas pirks ir ar mažesnių valstybių įmonės galės įsitraukti į kuriamą ekosistemą.
Kas pasikeitė po pirmojo Lustų akto?
Pirmasis ES Lustų aktas įsigaliojo 2023 metais. Jo priėmimą iš esmės paskatino COVID-19 pandemijos metu sutrikusios pasaulinės tiekimo grandinės. Dėl lustų trūkumo stojo Europos automobilių gamyklos ir buvo sutrikdyta kitų produktų gamyba. Kartu tapo akivaizdu, kad Europa pernelyg priklauso nuo kelių gamybos centrų Azijoje.
Nuo pirmojo akto praėjo vos treji metai, tačiau jau kalbama apie „Lustų aktą 2.0“. Pagrindinė priežastis – technologiniai ir geopolitiniai pokyčiai vyksta sparčiau nei keičiasi daugelis Europos teisės aktų.
Specialistai pirmojo akto nelaiko nesėkme. Jis padėjo sutelkti apie 52 mlrd. eurų viešųjų ir privačių investicijų, su kuriomis siejama maždaug 46 tūkst. tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. Taip pat pradėtos penkios pilotinės linijos, kompetencijų centrų tinklas išsiplėtė į 28 šalis, o Europoje kuriama lustų projektavimo ir kvantinių lustų infrastruktūra.
Vis dėlto visos puslaidininkių vertės grandinės Europa dar nesukūrė. Jai trūksta pajėgumų pažangiausių lustų gamyboje, projektavimo, atminties technologijų ir pažangaus lustų pakavimo srityse.
Esminis pokytis tas, kad ankstesnis požiūris daugiausia buvo orientuotas į pasiūlą: investicijas, naujas gamyklas, gamybos pajėgumų didinimą ir priklausomybės nuo Azijos mažinimą. Dabar Europos Komisija siūlo vertinti visą grandinę – nuo mokslo ir projektavimo iki pilotinės gamybos, komercializavimo, masinės gamybos, galutinio vartotojo bei paklausos.
Tai turėtų padėti spręsti seną Europos problemą, kuri Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) diskusijoje įvardyta kaip atotrūkis tarp laboratorijos ir gamyklos. Europa turi stiprių universitetų, mokslininkų ir technologinių kompetencijų, tačiau ne visada geba atradimą paversti produktu, startuolį – sparčiai augančia įmone, o prototipą – masine gamyba.
Europietišką lustą pagaminti neužtenka – reikės ir pirkėjo
„Lustų akte 2.0“ daugiau dėmesio siūloma skirti ne tik pasiūlai, bet ir paklausai. Tarp galimų priemonių – bendras technologijų kūrimas kartu su pramonės šakomis, kurios jas naudos, taip pat inovatyvūs viešieji pirkimai.
Diskusiją iš esmės keičia ir dirbtinio intelekto proveržis. 2022–2023 metais svarbiausias postūmis buvo pandemijos sukelti tiekimo sutrikimai. 2026 metais vis didesnę reikšmę įgauna dirbtinis intelektas ir jam reikalingi didelio našumo lustai.
Pagal diskusijoje pateiktas prognozes, 2030 metais automobilių sektoriui gali tekti apie 30 proc. Europos puslaidininkių rinkos paklausos. Duomenų centrams, debesijos paslaugoms ir dirbtiniam intelektui būtų skiriama apie 25 proc., pramonei – 18 proc., o aviacijos, kosmoso, gynybos ir saugumo sektoriams – apie 11 proc.
Lietuvos galimybė – ne milijardinė gamykla
Lietuvai nebūtinai reikėtų statyti milijardus eurų kainuojančią lustų gamyklą, kad ji taptų Europos puslaidininkių ekosistemos dalimi. Svarbiau nustatyti, kuriose vertės grandinės srityse jau turime arba galėtume susikurti konkurencinį pranašumą.
Potencialo Lietuvai gali suteikti fotonikos ir lazerių technologijos, jutikliai, specializuotas lustų projektavimas, pažangus pakavimas ir testavimas, kvantinės technologijos, dirbtiniam intelektui skirta aparatinė įranga, gynybos elektronika bei specializuotos medžiagos.
Įsitraukimas į Europos puslaidininkių ekosistemą reikštų daugiau nei vien galimybę pretenduoti į finansavimą. Lietuvos įmonėms tai galėtų atverti kelią į didesnės pridėtinės vertės europines tiekimo grandines, bendradarbiavimą su stambiaisiais gamintojais, naujas investicijas ir geriau apmokamas technologines darbo vietas.
Komisija taip pat siūlo suteikti galimybę regionams, turintiems aiškų puslaidininkių ekosistemos plėtros ir investicijų planą, siekti specialaus statuso ir prisijungti prie europinio tokių regionų tinklo. Kol kas tai tik pasiūlymas, o ne veikianti sistema, tačiau Lietuvai jis galėtų suteikti naujų galimybių.
Strateginė autonomija neturėtų reikšti atsiribojimo
Puslaidininkių vertės grandinė yra viena sudėtingiausių pasaulyje. Siekis viską – nuo žaliavų iki pažangiausių lustų – gaminti vien Europoje būtų sunkiai įgyvendinamas ir ekonomiškai abejotinas.
Dėl to Europa turi apsispręsti, kokias priklausomybes gali priimti, kur būtina įvairinti tiekimo šaltinius ir kuriose kritinėse technologijų srityse negalima likti priklausomai nuo vieno išorės tiekėjo.
Diskusijoje nuskambėjusi pagrindinė mintis – atsparumui reikia diversifikacijos, o diversifikacijai būtinas atvirumas. Europa turi stiprinti kritinius pajėgumus, tačiau kartu išsaugoti pasaulines vertės grandines ir bendradarbiauti su patikimais partneriais, tokiais kaip JAV, Japonija, Pietų Korėja, Taivanas ir kitos valstybės.
Europai nebūtina visko gaminti pačiai. Tačiau ji turi siekti tapti technologiškai nepakeičiama – turėti kompetencijų, technologijų ir įmonių, be kurių pasaulinė puslaidininkių ekosistema negalėtų lengvai veikti.
Vien nacionalinių subsidijų neužteks
„Lustų aktą 2.0“ reikėtų vertinti platesniame Europos pramonės politikos kontekste. Jis susijęs su kritinių žaliavų politika, bendrosios rinkos gilinimu, investicijomis ir strateginių technologijų stiprinimu. Europai neužtenka nustatyti taisykles – ji taip pat turi spręsti, kur bus kuriamos technologijos, kas jas finansuos ir pirks bei ar įmonės galės pasiekti pasaulinį mastą.
Čia aktuali ir Mario Draghi diagnozė: Europai reikia daugiau investicijų, mažiau fragmentacijos, gilesnės bendrosios rinkos ir palankesnių sąlygų inovatyvioms įmonėms augti. Jei Europos startuolis priverstas galvoti apie 27 skirtingas rinkas, o jo konkurentas JAV ar Kinijoje nuo pat pradžių gali veikti didžiulėje vidaus rinkoje, konkurencingumo problema atsiranda dar iki diskusijų apie subsidijas.
Pirmojo Lustų akto investicijos pasiskirstė netolygiai. Didelė dalis stambių projektų sutelkta Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir keliose kitose valstybėse.
Jeigu Europos pramonės politika daugiausia priklausys nuo nacionalinės valstybės pagalbos, turtingesnės šalys galės skirti milijardus, o mažesnės valstybės tokios galimybės neturės. Taip priemonė, skirta išorinei priklausomybei mažinti, gali dar labiau padidinti skirtumus Europos Sąjungos viduje.
Todėl Europos puslaidininkių politika neturėtų virsti 27 nacionalinių subsidijų varžybomis. Būtini europiniai instrumentai ir europinis finansavimas, kad bendroje ekosistemoje galėtų dalyvauti ir mažesnių valstybių įmonės.
„Lustų akto 2.0“ tikslas – sustiprinti Europos kritinius technologinius pajėgumus, paspartinti mokslo pavertimą verslu, auginti įmones ir sukurti paklausą europinėms technologijoms, kartu išlaikant diversifikuotas pasaulines tiekimo grandines.
Pirmasis Lustų aktas kėlė klausimą, kaip į Europą sugrąžinti daugiau puslaidininkių gamybos. Antrasis turės atsakyti į sudėtingesnį klausimą: kokių technologinių pajėgumų Europai reikia, kad ji išliktų konkurencinga, saugi ir svarbi pasaulyje, ir kaip juos sukurti neužsidarant nuo likusio pasaulio.
