Inesos pirmagimė Rimvilė augo smalsi, guvi ir anksti pradėjo kalbėti. Būdama dvejų ji jau mokėjo deklamuoti eilėraščius ir džiugino visą šeimą. Tačiau po sudėtingos širdies operacijos kilusios komplikacijos mergaitės gyvenimą pakeitė negrįžtamai. Šiandien, praėjus 18 metų, mama sako išmokusi ypač vertinti tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama – dukros šypseną, apkabinimą ir kiekvieną drauge praleistą dieną.
Inesa pasakoja apie laikotarpį, kai po operacijos jos dukra tapo neįgali. Moteris pabrėžia, kad tokioje situacijoje tėvams svarbu ne tik skirti visas jėgas vaikui, bet ir nepamiršti savo pačių poreikių.
Dvejų metų mergaitė jau deklamavo eilėraščius
Inesa sakė, kad meilę pirmagimei pajuto dar nėštumo pradžioje. Nėštumas ir gimdymas praėjo be sunkumų, o Rimvilė gimė sveika bei gyvybinga.
Vis dėlto antrąjį mergaitės gyvenimo mėnesį medikai nustatė širdies pertvaros defektą. Tėvus tuomet nuramino, kad problema nėra grėsminga ir operaciją bus galima atlikti, kai vaikui sukaks dveji metai.
Šeima gyveno ramiai: Rimvilė augo ir vystėsi pagal amžių, o jokių ženklų, leidžiančių įtarti artėjančius išbandymus, nebuvo.
Sulaukusi dvejų metų mergaitė ir toliau buvo stebima kardiologų. Gydytojai laukė, kol ji sustiprės ir paaugs tiek, kad būtų galima operuoti širdį bei uždaryti pertvaros defektą.
2008 metų rugsėjo 2 dieną Rimvilei atlikta operacija iš pradžių laikyta sėkminga. Tačiau kitą rytą tėvai sulaukė skambučio ir buvo paprašyti kuo skubiau atvykti į ligoninę. Dar išvakarėse jie buvo aplankę dukrą reanimacijoje.
Naktį Rimvilės širdis sustojo. Gydytojai ją gaivino ir prijungė prie dirbtinės kraujotakos bei dirbtinės širdies sistemų. Atvykę tėvai pamatė dukrą apsuptą daugybės vamzdelių ir aparatų. Nors medikų veiduose buvo matyti įtampa, šeima vis dar tikėjosi, kad mergaitė atsigaus ir netrukus pasveiks.
Po operacijos širdį pažeidė infarktas
Praėjus dviem savaitėms, medikai su tėvais pradėjo kalbėtis apie donorinės širdies paiešką. Rimvilė buvo komos būsenos ir tebebuvo prijungta prie dirbtinės kraujotakos sistemos, o jos pačios širdis beveik nebeatsigavo.
Situaciją dar labiau apsunkino po operacijos įvykęs infarktas, smarkiai pažeidęs širdies raumenį. Vienas skilvelis faktiškai nebedirbo, o kito veikla buvo labai sutrikusi.
Medikai pradėjo tvarkyti dokumentus donorinei širdžiai gauti, tačiau vėliau įvyko netikėtas lūžis – pamažu pradėjo veikti pačios Rimvilės širdis. Po to sekė ilgas ir sudėtingas atjungimo nuo aparatūros procesas.
Šeimai kiekvienas mažas pagerėjimas tapdavo didžiuliu įvykiu: kai mergaitė vėl pradėjo pati kvėpuoti, galėjo nuryti maistą ar pajudėjo. Tuo metu dar nebuvo kalbama apie galimus smegenų pažeidimus ir ilgalaikes pasekmes. Tėvai tikėjo, kad dukra tiesiog atsigaus ir grįš namo tokia, kokia buvo iki operacijos.
Po kelių savaičių Rimvilė iš reanimacijos buvo perkelta į skyrių. Mama prisimena, kaip personalas dukrą atnešė ant neštuvų ir pasakė: „Pasiimkite“.
Tą akimirką Inesa suprato, kaip stipriai viskas pasikeitė. Prieš operaciją ji pati vedė dukrą už rankos į operacinę, o dabar mergaitę teko nešti.
Dėl sunkios smegenų hipoksijos Rimvilei išsivystė žievinis aklumas, buvo pažeisti kalbos, judesių ir kiti centrai, taip pat atsirado viso kūno paralyžius. Iki tol anksti pradėjusi kalbėti ir buvusi labai sumani mergaitė po tragedijos nebegalėjo kalbėti.
Rimvilė nuolat verkė ir blaškėsi, o tėvai nesuprato, ko jai reikia ir kaip gali padėti. Iš pradžių jie vis dar tikėjosi, kad ši būsena laikina, tačiau taip neįvyko. Pasak Inesos, dukra iki šiol nekalba – su aplinkiniais ji bendrauja šypsena, garsais ir emocijomis.
Grįžus namo prasidėjo naujas išbandymų etapas
Grįžę namo su dukrele ant rankų, tėvai pradėjo visiškai kitokį gyvenimo etapą. Jame atsirado daugybė gydytojų, neurologų, ortopedų ir kitų specialistų.
Pirmiausia reikėjo suvaldyti nuolatinį Rimvilės nerimą bei skausmą ir padėti jai išsimiegoti. Inesa pasakojo, kad dvi gydytojos šeimai pirmosios atvirai paaiškino, kas iš tikrųjų nutiko jų vaikui. Iki tol niekas aiškiai nebuvo įvardijęs situacijos masto.
Tuo metu šeimoms beveik nebuvo teikiama emocinė pagalba: tėvams nesiūlyti psichologai, mažai kas domėjosi jų savijauta. Inesa su vyru buvo pabandę lankytis pas psichologą, tačiau vėliau visą savo energiją sutelkė į Rimvilę.
Per daugelį metų šeima išbandė įvairius gydymo ir pagalbos būdus, derindama tradicinę mediciną su alternatyviomis priemonėmis. Rimvilei buvo taikoma kineziterapija ir ergoterapija, su ja dirbo logopedai bei raidos centro specialistai.
Tėvai dukrą vežė konsultuotis ir gydytis į užsienį. Jie išmėgino akupunktūrą, osteopatiją ir taškų terapiją, taip pat svarstė kamieninių ląstelių terapiją, domėjosi galimybėmis Vokietijoje ir vyko į Ukrainą.
Kadangi tuo metu kamieninių ląstelių procedūros buvo naujos ir mažai ištirtos, šeima galiausiai nusprendė nerizikuoti. Kartais tėvams atrodydavo, kad Rimvilė gerėja: sumažėdavo spastika, ją būdavo lengviau pastatyti į vertikalią padėtį, mergaitė tapdavo ramesnė ir linksmesnė.
Vis dėlto gydymo galimybes nuolat ribojo Rimvilės širdies būklė. Dėl širdies nepakankamumo jai nebuvo galima taikyti visko, ką šeima norėjo išbandyti.
