Kauno gyventoja norėjo sutvarkyti Eigulių kapinėse esančią tėvo kapavietę ir pastatyti jam paminklą, tačiau susidūrė su problema: savivaldybėje nebuvo išlikę oficialių duomenų apie palaidojimą. Seimo kontrolierė dr. Jolita Miliuvienė nustatė, kad institucija nesilaikė kapavietės identifikavimo tvarkos ir gero viešojo administravimo principų.
Moters tėvas Eigulių kapinėse palaidotas 1958 m. Iš pradžių jo kapą prižiūrėjo pareiškėjos motina, o po jos mirties tuo rūpinosi pati dukra. Kapavietę žymėjo kryžius, tačiau medinė lentelė su mirusiojo duomenimis laikui bėgant supuvo, nukrito ir buvo išmesta.
Sutaupiusi lėšų kapavietei atnaujinti, moteris sužinojo, kad kapinių registracijos žurnalai, kuriuose galėjo būti informacija apie palaidojimą, buvo prarasti per gaisrą archyve.
Bandydama patvirtinti tėvo palaidojimo vietą, ji kreipėsi į bažnyčią, valstybės archyvus ir Kauno miesto savivaldybę. Moteris pateikė giminystę įrodančius dokumentus, tačiau kapavietės identifikavimo klausimas liko neišspręstas.
Seimo kontrolierės atliktas tyrimas parodė, kad savivaldybė į pareiškėjos kreipimusis reagavo formaliai – reikalavo papildomų dokumentų, o prašymo pakartotinai nagrinėti nesutiko.
Pasak dr. J. Miliuvienės, dalį kapavietei identifikuoti reikalingos informacijos turėjo kaupti savivaldybės paskirta kapinių priežiūros įmonė. Todėl istorinių dokumentų praradimas savaime nepanaikina savivaldybės pareigos aktyviai ieškoti būdų žmogaus problemai išspręsti.
Pagal teisės aktus sprendimą dėl kapavietės identifikavimo turėjo priimti mero sudaryta komisija. Ji privalėjo įvertinti pateiktą informaciją ir apžiūrėti kapavietę. Tačiau pareiškėjos prašymai komisijai perduoti nebuvo. Be to, savivaldybės atsakymuose nebuvo nurodyta, kaip juos galima apskųsti, nors tokia informacija privaloma pagal Viešojo administravimo įstatymą.
Žmogus neturėtų likti vienas spręsdamas problemą, kuri kilo dėl institucijos neišsaugotų dokumentų. Tokiais atvejais įstaiga turi ne tik formaliai prašyti papildomų įrodymų, bet ir pati aktyviai rinkti informaciją, įvertinti visas aplinkybes bei ieškoti sprendimo, teigė dr. J. Miliuvienė.
Ji taip pat pabrėžė, kad, esant neprižiūrimų kapų problemai, institucijos neturėtų kurti papildomų kliūčių žmonėms, kurie nori ir gali rūpintis artimųjų kapavietėmis bei išsaugoti jų atminimą.
Institucijų klaidos turi būti sprendžiamos žmogaus naudai
Seimo kontrolierė atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią valstybės institucijų klaidos turėtų būti taisomos nukentėjusių žmonių naudai. EŽTT taip pat yra pripažinęs, kad kai kurie klausimai, susiję su artimųjų kapų priežiūra, patenka į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugos sritį.
Artimųjų kapų lankymas ir priežiūra nėra vien formalus ar ūkinis reikalas. Tai ryšys su šeima, jos istorija ir atmintimi, todėl tokie prašymai turi būti vertinami jautriai ir atsakingai. Neturėtų būti taip, kad dukra, dešimtmečius prižiūrėjusi tėvo kapą, privalėtų įrodinėti tai, ką turėjo užfiksuoti ir išsaugoti pati sistema, sakė dr. J. Miliuvienė.
Konstatavusi viešojo administravimo pažeidimus, Seimo kontrolierė rekomendavo Kauno miesto savivaldybės merui užtikrinti, kad moters prašymai būtų perduoti atsakingai komisijai.
Komisija turėtų išnagrinėti pateiktus dokumentus, apžiūrėti kapavietę, ieškoti papildomos informacijos iš kitų šaltinių, taip pat iš gretimų kapaviečių prižiūrėtojų, ir priimti motyvuotą sprendimą.
Kadangi istoriniai archyvo dokumentai neišliko, sprendžiant klausimą rekomenduota taikyti tikėtinumo prezumpciją, o ne reikalauti neginčijamų įrodymų.
Savivaldybei taip pat pasiūlyta užtikrinti, kad ateityje visi prašymai dėl kapaviečių identifikavimo būtų nagrinėjami pagal teisės aktus, o pareiškėjai būtų tinkamai informuojami apie sprendimus ir jų apskundimo galimybes.
