Spalio viduryje didmeninė dujų kaina Europoje viršijo 88,5 euro už megavatvalandę (MWh) ir pasiekė šių metų aukščiausią lygį. Lietuvos gamintojams tai reiškia naują išbandymą: reikia valdyti augančias energijos išlaidas ir kartu išsaugoti konkurencingumą. Dujų kainos gali pakilti greičiau, nei įmonė spės atnaujinti gamybos technologiją ar iš naujo susitarti su klientais dėl produkcijos kainų. Todėl gebėjimas pasiruošti tokiems svyravimams tampa viena iš ilgalaikio konkurencingumo sąlygų.
Europa sumažino priklausomybę nuo rusiškų dujų, tačiau importas jai vis dar būtinas. Nauji konfliktai, tiekimo problemos ar laivybos sutrikimai pasaulyje gali vėl padidinti kainas ir Europos rinkoje. Lietuvos įmonėms tai reiškia, kad dujų brangimą verta vertinti ne kaip vienkartinį reiškinį, o kaip pasikartojančią riziką, į kurią būtina atsižvelgti rengiant biudžetus ir planuojant investicijas.
Kada rinkos kainų pokytis paveiks konkrečią įmonę, priklauso nuo jos tiekimo sutarties. Įmonės, perkančios su biržos kainomis susietas dujas, pabrangimą gali pajusti beveik iš karto. Tuo metu kainą fiksavusios bendrovės gauna daugiau laiko prisitaikyti. Vis dėlto pasibaigus fiksuotam laikotarpiui jų išlaidos taip pat gali smarkiai išaugti, jei rinkoje dujos ir toliau bus brangios.
Brangesnės dujos gali greitai sumažinti pelną
Ypač daug nuo dujų kainų priklauso azotinių trąšų gamyba, nes šis kuras naudojamas ne tik energijai, bet ir kaip amoniako žaliava. Didesnį poveikį taip pat jaučia stiklo, statybinių medžiagų ir medienos perdirbimo įmonės, dujas naudojančios gamybos procesuose. Kuo didesnio dujų kiekio reikia vienam produkcijos vienetui ir kuo sudėtingiau jas pakeisti, tuo jautresnis įmonės rezultatas kainų svyravimams.
Šį poveikį galima pamatyti hipotetiniame pavyzdyje. Įsivaizduokime gamintoją, kuris iš kiekvienų 100 eurų pajamų dujoms skiria 10 eurų, kitoms veiklos sąnaudoms – 82 eurus, o 8 eurai lieka veiklos pelno. Dujų kainai padidėjus perpus, toks pats jų kiekis kainuotų jau 15 eurų. Jei pajamos ir kitos išlaidos nekistų, įmonės veiklos pelnas sumažėtų nuo 8 iki 3 eurų.
Padidėjusias sąnaudas perkelti į produkcijos kainą paprastai nėra paprasta. Ilgalaikėse sutartyse gali nebūti numatyta galimybė kainą perskaičiuoti, o prasidėjus naujoms deryboms pirkėjai lygina skirtingų tiekėjų pasiūlymus. Eksportuojančioms įmonėms ypač svarbu, ar jų konkurentai gali naudotis pigesne energija.
Taigi pirmasis dujų brangimo padarinys – mažesnis pelnas ir mažesnės galimybės iš jo finansuoti investicijas. Jei gamyba tampa nuostolinga, gali būti priversta mažinti apimtis. Energijos kainų šuolis tokiu būdu veikia ne tik dabartinius finansinius rezultatus, bet ir įmonės plėtros perspektyvas.
Veiksmų imtis reikia nelaukiant naujo kainų šuolio
Vienas būdų sumažinti riziką – investuoti į efektyvesnį energijos vartojimą. Gamyboje susidarančią šilumą galima surinkti ir panaudoti patalpoms ar vandeniui šildyti arba grąžinti į gamybos procesą. Šilumos atgavimas, procesų optimizavimas ir įrangos modernizavimas gali sumažinti dujų poreikį nemažinant gamybos apimčių. Mažesnis suvartojimas leidžia taupyti kasdien, o kainoms kylant padeda išsaugoti didesnę pelno dalį.
Įmonėms taip pat verta įvertinti, ar tam tikruose procesuose dujas būtų galima pakeisti elektra, pramoniniais šilumos siurbliais arba biokuru. Kai kurioms bendrovėms daugiau lankstumo suteiktų galimybė naudoti kelias kuro rūšis. Vis dėlto alternatyvų naudą būtina vertinti pagal konkrečios gamybos poreikius, reikalingų investicijų dydį ir būsimas eksploatavimo išlaidas.
Tokiems pokyčiams įgyvendinti reikia laiko, todėl juos geriausia planuoti dar prieš išaugusioms energijos išlaidoms apribojant įmonės finansines galimybes. Artimiausiam laikotarpiui taip pat svarbu išanalizuoti tiekimo sutarčių kainodarą ir apyvartinių lėšų poreikį – kiek papildomų pinigų prireiktų sąskaitoms apmokėti, jei dujos kelis mėnesius kainuotų gerokai daugiau.
Vietiniai energijos šaltiniai suteikia daugiau pasirinkimo
Galimybė sumažinti dujų vartojimą priklauso ir nuo Lietuvoje prieinamų alternatyvų. Dėl to pramonės konkurencingumui svarbi tolesnė vietinės elektros ir biometano gamybos plėtra.
Vėjo ir saulės elektrinių pagaminta elektra gali pakeisti dujas tuose procesuose, kuriuos techniškai ir ekonomiškai pagrįsta elektrifikuoti. Tam kartu būtina plėtoti elektros tinklus ir energijos kaupimo sprendimus. Ten, kur dujos išlieka būtinos, alternatyva gali būti biometanas, gaminamas iš žemės ūkio ir maisto pramonės atliekų bei šalutinių produktų. Jo tinkamumą konkrečiai įmonei lemia kaina, prieinami kiekiai ir tiekimo sąlygos.
Lietuvos gamintojai negali kontroliuoti pasaulinių dujų kainų, tačiau gali mažinti savo priklausomybę nuo jų svyravimų. Efektyvesnė gamyba ir didesnis energijos šaltinių pasirinkimas padeda išlaikyti pelningumą bei lėšas plėtrai net ir brangstant energijai. Ilgainiui toks pasirengimas tampa konkurenciniu pranašumu.
Komentaro autorius – „Swedbank“ Nekilnojamojo turto ir energetikos klientų skyriaus vadovas Arvydas Račkus.
