Laidotuvių papročiai Lietuvoje palaipsniui keičiasi. Anksčiau mirusieji dažniausiai būdavo šarvojami namuose, o su jais atsisveikinama per tris dienas. Dabar dažniau pasirenkamos šarvojimo salės, o atsisveikinimo ceremonija neretai trunka vos porą dienų. Kinta ne tik praktiniai laidotuvių organizavimo įpročiai, bet ir būdas, kuriuo šeimos išlydi artimąjį.
Apie vieną ryškėjančią tendenciją papasakojo Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ direktorė Jolanta Sprainaitienė.
Prie karsto atsiranda asmeniškų daiktų
Vis dažniau per atsisveikinimą prie karsto ar urnos išdėliojami mirusiajam priklausę daiktai. Pavyzdžiui, per Gintauto Kirkilos-Klarko laidotuves buvo padėta jo skrybėlė.
J. Sprainaitienė teigė ir pati susidurianti su atvejais, kai šeima pageidauja, kad ceremonija kuo labiau atspindėtų artimojo gyvenimą ir asmenybę.
Pasak jos, prie karsto ar į atsisveikinimo ceremoniją gali būti atnešama tai, kas žmogui buvo svarbu: mėgstama knyga, akiniai, šukos, cigaretės, degtukai, nuotraukos, muzikos instrumentas, sporto reikmenys, darbo įrankiai ar kiti reikšmingi daiktai. Vaikams dažnai parenkami mėgstamiausi žaislai.
Pašnekovė neskubėjo tokį pasirinkimą vadinti nauja tradicija. Jos teigimu, šeimoms svarbiausia, kad atsisveikinimas atskleistų velionio charakterį, jo gyvenimą ir tai, kas jam buvo brangu.
Asmeniniai daiktai gali tapti simboliniu ryšiu su mirusiuoju ir padėti jį prisiminti ne vien kaip velionį, bet kaip konkretų, artimą žmogų.
Direktorė pabrėžė, kad šeimos renkasi skirtingai: vienoms toks atsisveikinimas atrodo prasmingas, kitoms priimtinesnė tradicinė ceremonija. Svarbiausia, kad sprendimas būtų artimas artimiesiems ir rodytų pagarbą mirusiajam.
Akiniai tapo svarbiausia atsisveikinimo detale
J. Sprainaitienė pasakojo, kad laidotuvėse kartais dalijamos mirusiojo parašytos knygos arba leidiniai apie jį.
Ji prisiminė ir jautrų atvejį, kai žmogus visą gyvenimą nešiojo akinius. Šeima norėjo, kad akiniai būtų su juo ir per atsisveikinimą, tačiau artimieji abejojo, ar taip elgtis tinkama. Specialistai juos paskatino vadovautis tuo, kas velioniui buvo įprasta ir geriausiai jį apibūdino. Galiausiai akiniai buvo uždėti, ir žmogus išlydėtas juos dėvėdamas.
Nors kitiems tokia detalė galėtų atrodyti nereikšminga, šeimai ji buvo labai svarbi. Artimieji galėjo matyti mylimą žmogų tokį, kokį pažinojo daugelį metų.
Direktorės teigimu, panašūs asmeniniai akcentai atsisveikinimui suteikia daugiau jaukumo, artumo ir prasmės. Ji mano, kad žmonės tampa laisvesni, o griežtų taisyklių lieka mažiau. Išlydint artimąjį su jam įprastais daiktais, šeimai esą gali būti ramiau.
