Abrikosų augintojams Lietuvoje pavasaris kelia dvigubą riziką. Šie medžiai žydi anksti, todėl žiedus gali pažeisti vėlyvos šalnos, tačiau drėgnu oru panašiu metu gali pasireikšti ir Monilinia grybų sukeliama žiedų bei ūglių degligė. Abi problemos iš pradžių gali atrodyti panašiai – žiedai ruduoja, dalis ūglių vysta, o būsimas derlius mažėja.
Dėl to pamačius parudavusius abrikoso žiedus nereikėtų iš karto nuspręsti, kad kaltos šalnos arba, priešingai, kad medis būtinai serga monilioze. Vertinti reikia visą simptomų vaizdą, pastarųjų dienų orus ir tai, ar ant medžio yra kitų ligai būdingų požymių.
Kas yra abrikosų moniliozė?
Kasdienėje kalboje „monilioze“ dažnai vadinamos kelios susijusios Monilinia grybų sukeliamos vaismedžių ligos fazės. Kaulavaisiams ypač aktuali žiedų ir jaunų ūglių degligė, o vaisiams nokstant gali išsivystyti rudasis vaisių puvinys.
RHS nurodo, kad abrikosus, slyvas, vyšnias, persikus, nektarinus ir kitus vaismedžius gali pažeisti Monilinia genties grybai. Žydėjimo metu infekuoti žiedai paruduoja ir susitraukia, o infekcija gali pereiti į vaisines šakeles bei jaunus ūglius. Vėliau tie patys patogenai gali sukelti rudąjį vaisių puvinį.
Todėl moniliozės nereikėtų įsivaizduoti tik kaip vasarą supuvusios abrikoso vaisiaus dėmės. Problema gali prasidėti gerokai anksčiau – dar žydėjimo metu.
Kodėl pavasarį ją lengva supainioti su šalna?
Abrikosai pražysta gana anksti, o išsiskleidę vaismedžių žiedai yra gerokai jautresni šalčiui nei ramybės būsenoje esantys pumpurai. Dėl to net trumpas neigiamų temperatūrų laikotarpis žydėjimo metu gali sunaikinti dalį žiedų arba besiformuojančių užuomazgų.
Šalnos pažeistų žiedų reprodukciniai audiniai gali paruduoti ar pajuoduoti. Kartais žiedas iš išorės dar atrodo gana normaliai, nors jo viduje esanti piestelė ar mezginė jau pažeista ir vaisius nebesiformuos.
Monilinia infekcijos atveju taip pat matomi ruduojantys ir vystantys žiedai, todėl vien spalva patikimos diagnozės neduoda.
Kas labiau būdinga moniliozei?
Įtarimą sustiprina keli kartu pasireiškiantys požymiai:
- parudavę ir susitraukę žiedai lieka ant vaisinių šakelių;
- kartu su žiedais pradeda vysti jauni lapai ir ūglių viršūnės;
- pažeidimas iš žiedo pereina į šakelę;
- ant ūglio susiformuoja įdubusių ar patamsėjusių pažeidimų;
- kai kuriose pažeistose vietose išsiskiria sakai;
- drėgnu oru ant sergančių audinių gali atsirasti pilkšvai rusvų sporų sankaupų;
- ant medžio arba po juo yra nuo ankstesnio sezono likusių mumifikuotų vaisių.
UC IPM nurodo, kad abrikosų žiedų ir ūglių degligės atveju infekcija gali iš žiedų pereiti į šakeles, susidaryti nedideli pažeidimai, o prie infekuotų žiedų pagrindo kartais išsiskiria sakai. Esant didelei oro drėgmei ant sergančių audinių gali susiformuoti pilkai rusvos sporų masės.
O kas labiau būdinga šalnos pažeidimui?
Jeigu žydėjimo metu buvo stipresnė šalna, verta prapjauti ar išardyti kelis pažeistus žiedus ir apžiūrėti jų vidų. Šalčio pažeista piestelė, mezginė ar kiti jautrūs audiniai gali būti tamsiai rudi arba juodi, o sveikas audinys paprastai išlieka šviesus ar žalsvas.
Šalnos poveikis taip pat dažnai susijęs su konkrečia medžio vieta. Šaltesnėje žemoje sklypo dalyje arba apatinėje lajos dalyje pažeidimų gali būti daugiau. Tačiau ir tai nėra absoliuti taisyklė.
Svarbiausia – nenaudoti vieno požymio kaip diagnozės. Teiginys, kad „šalnos pažeisti žiedai nukrenta, o sergantys lieka kabėti“, būtų per daug supaprastintas.
Drėgnas žydėjimo laikotarpis ligai palankus
Monilinia sporoms infekuoti žiedus ypač palankus drėgnas oras žydėjimo metu. UC IPM nurodo, kad žiedų degligę skatina vidutinė temperatūra ir drėgnos sąlygos.
Tai paaiškina, kodėl vienais metais liga beveik nepastebima, o kitais tame pačiame sode gali pasireikšti daug stipriau. Didelę reikšmę turi ne vien veislė ar medžio priežiūra, bet ir kelių dienų oro sąlygos tuo metu, kai žiedai yra jautriausi infekcijai.
Abrikosams situaciją apsunkina jų ankstyvas žydėjimas. Tas pats laikotarpis gali būti tinkamas ir Monilinia infekcijai, ir vėlyvų šalnų pažeidimams, todėl kartais ant vieno medžio gali pasireikšti net abi problemos.
Mumifikuoti vaisiai – svarbus infekcijos šaltinis
Vienas svarbiausių rudens ir žiemos sodo sanitarijos darbų yra pašalinti supuvusius ir mumifikuotus vaisius. Sergantis abrikosas gali nenukristi – vaisius išdžiūsta, susitraukia ir lieka kabėti ant šakos.
Monilinia grybai tokiuose vaisiuose gali peržiemoti. Patogenas taip pat gali išlikti pažeistose šakelėse ir vėžinėse žaizdose. Pavasarį iš šių infekcijos šaltinių susidariusios sporos vėl gali patekti ant žiedų.
Dėl to mumifikuotus vaisius geriau šalinti ne tik ankstyvą pavasarį. Jei jie pastebimi nuimant derlių, rudenį ar žiemą, nėra prasmės laukti kito sezono.
Svarbu apžiūrėti ne vien žemę po medžiu. Dalis mumijų gana tvirtai laikosi pačioje lajoje ir tarp plikų žiemos šakų yra gerai matomos.
Pažeistus ūglius taip pat reikia pašalinti
Jei infekcija iš žiedo pateko į šakelę, vien nudžiūvusio žiedo nuskynimo gali nebepakakti. Serganti šakelės dalis gali likti infekcijos šaltiniu.
Aiškiai nudžiūvusius ir ligos pažeistus ūglius verta pašalinti iki sveikos medienos. Pjaunant svarbu nepalikti ilgo negyvo kelmelio ir kartu be reikalo nedaryti didesnio pjūvio, nei būtina.
Jeigu kyla abejonių, kur pažeidimas baigiasi, galima apžiūrėti audinius pjūvio vietoje. Sveika mediena neturėtų rodyti besitęsiančio parudavimo ar nekrozės.
Stipriai ligos paveiktų šakelių nereikėtų sumesti po medžiu. Jas reikia pašalinti iš vaismedžio aplinkos taip, kad sergantys audiniai neliktų šalia augalo kaip galimas infekcijos šaltinis.
Ar tanki laja sukelia moniliozę?
Ne. Moniliozę sukelia Monilinia grybai, o ne pats lajos tankumas. Tačiau labai tankioje lajoje po lietaus ir rasos augalo paviršius gali ilgiau išlikti drėgnas, o medį sunkiau apžiūrėti ir pašalinti sergančias dalis.
Todėl normalus vaismedžio formavimas ir nereikalingų, viena kitą užgožiančių šakų pašalinimas gali būti bendros ligų prevencijos dalis. Tai nėra moniliozės „gydymas genėjimu“, bet gera lajos struktūra palengvina jos priežiūrą.
Genint abrikosus svarbu atsižvelgti ir į kitų Prunus ligų riziką, todėl nereikėtų be reikalo daryti daug stambių pjūvių.
Kada fungicidas gali turėti prasmę?
Vienas svarbiausių dalykų apie Monilinia kontrolę – apsauginės priemonės, kai jos apskritai naudojamos, yra aktualiausios prieš infekciją arba jautriu žydėjimo laikotarpiu. Kai ūglis jau parudavo ir nudžiūvo, fungicidas jo neatgaivins.
Tačiau nėra universalios taisyklės „purkšti prieš žydėjimą, tada žydint ir dar kartą po žydėjimo“. Konkretus naudojimo laikas priklauso nuo registruoto produkto, jo veikliosios medžiagos, etiketėje nurodyto augalo, ligos ir naudojimo dažnio.
Lietuvoje galima naudoti tik registruotus augalų apsaugos produktus ir tik taip, kaip nurodyta jų etiketėje. Todėl prieš naudojant fungicidą reikia tikrinti tuo metu galiojantį Valstybinės augalininkystės tarnybos registrą, o ne remtis užsienio straipsnyje pateiktu produkto pavadinimu ar sena purškimo schema.
Žydėjimo metu ypač svarbu nepurkšti „profilaktiškai bet kuo“
Žydintį vaismedį lanko bitės ir kiti apdulkintojai. Todėl bet koks augalų apsaugos produkto naudojimas šiuo laikotarpiu turi būti vertinamas itin atsakingai.
Jei produkto etiketėje nėra aiškiai nurodyta, kad jis leidžiamas abrikosams, konkrečiai ligai ir atitinkamu fenologiniu tarpsniu, jo naudoti negalima.
Taip pat nereikėtų savarankiškai maišyti kelių produktų ar didinti normos tikintis stipresnio poveikio. Didesnė koncentracija nebūtinai reiškia geresnę apsaugą ir gali pažeisti patį augalą arba sukelti papildomą riziką aplinkai.
Vaisių puvinys – kita tos pačios ligos pusė
Jei pavasarį infekuojami žiedai ir ūgliai, vasaros antroje pusėje Monilinia problema dažnai labiau pastebima ant vaisių.
Rudasis puvinys paprastai prasideda ruda, besiplečiančia dėme. Drėgnu oru ant pažeistos vietos gali atsirasti šviesių ar rusvų sporų sankaupų. Vėliau visas vaisius supūva, gali nukristi arba išdžiūti ir virsti mumija.
Vaisiai ypač lengvai užsikrečia per žaizdas. Jas gali padaryti paukščiai, vabzdžiai, kruša, vaisių trynimasis ar kiti mechaniniai pažeidimai. Jei keli vaisiai glaudžiasi vienas prie kito, puvinys gali plisti ir tarp jų.
Todėl pastebėjus pradėjusį pūti vaisių geriau jį pašalinti nelaukiant, kol pažeidimas apims visą kekę ar vaisius mumifikuosis.
Vaisių kritimas nėra specifinis moniliozės požymis
Vienas klaidinantis požymis – krintančios abrikosų užuomazgos. Jauni vaisiai gali kristi dėl šalnų, prasto apdulkinimo, sausros, per didelio vaisių kiekio, šaknų streso ir daugelio kitų priežasčių.
Dėl to „vaisiai krenta mažomis bangomis“ nėra patikimas moniliozės diagnostikos kriterijus. Jei kartu nėra žiedų degligės, džiūstančių ūglių, pažeidimų ar vėliau atsirandančio rudojo puvinio, vien vaisių kritimo neužtenka ligai nustatyti.
Ar daugiau trąšų padės sergančiam abrikosui?
Sergančio medžio nereikėtų bandyti „gydyti“ papildomomis trąšomis. Trąšos nepašalina grybinės infekcijos.
Tręšti verta pagal dirvožemio ir medžio poreikius. Per didelis azoto kiekis skatina intensyvų vegetatyvinį augimą, tačiau tai nėra priežastis savavališkai visiškai atsisakyti azoto. Svarbiausia vengti perteklinio tręšimo ir nebandyti kiekvieno silpnesnio augimo paaiškinti maisto medžiagų trūkumu.
Jeigu medis skursta, pirmiausia verta patikrinti dirvos drėgmę, šaknų būklę, sodinimo gylį, ligų požymius ir tik tada spręsti apie tręšimą.
Kaip praktiškai apžiūrėti abrikosą pavasarį?
Žydėjimo metu ir kelias savaites po jo verta reguliariai apžiūrėti medį. Tam nereikia kasdien tikrinti kiekvieno žiedo – svarbiau ieškoti besiplečiančių pažeidimų.
- Apžiūrėkite, ar viena šakelė staiga nepradėjo vysti kartu su žiedais ir jaunais lapais.
- Patikrinkite parudavusių žiedų pagrindą ir šalia esančią šakelę.
- Ieškokite sakų išsiskyrimo ar nedidelių įdubusių pažeidimų.
- Drėgnu oru atidžiau apžiūrėkite sergančius audinius dėl pilkšvai rusvų sporų.
- Po šalnos perpjaukite kelis žiedus ir patikrinkite, ar vidiniai reprodukciniai audiniai nėra pajuodę.
- Pašalinkite nuo ankstesnio sezono likusias vaisių mumijas.
Jei simptomai neaiškūs arba pažeidimai plinta nepaisant sanitarinių priemonių, geriau diagnozę tikslinti, o ne purkšti keliais skirtingais preparatais „dėl visa ko“.
Ką daryti per visą sezoną?
Moniliozės kontrolė nesibaigia žydėjimu. Efektyviausia yra kelių paprastų priemonių visuma.
- Pavasarį stebėti žiedus ir jaunus ūglius, ypač po drėgno žydėjimo laikotarpio.
- Pastebėjus pažeidimą pašalinti aiškiai ligos apimtas šakeles ir žiedynus.
- Vasarą reguliariai pašalinti pradėjusius pūti vaisius.
- Nuėmus derlių nepalikti ant medžio supuvusių ar mumifikuotų vaisių.
- Rudenį ir žiemą dar kartą apžiūrėti lają, nes be lapų mumijos ir nudžiūvusios šakelės geriau matomos.
- Visą sezoną saugoti vaisius nuo nereikalingų mechaninių pažeidimų ir palaikyti tinkamą lajos struktūrą.
Abrikosams Lietuvoje šalnų rizika išlieka atskira problema
Moniliozė nėra vienintelė priežastis, dėl kurios abrikosas vienais metais gali beveik nederėti. Abrikosai žydi anksti, todėl jų žiedai ir jaunos užuomazgos gali nukentėti nuo vėlyvų pavasario šalnų.
Utah State University Extension pažymi, kad net šalčiui gana atsparios abrikosų veislės gali derėti nereguliariai būtent dėl pavasarinių žiedų pažeidimų. Todėl Lietuvos sąlygomis medžio vieta turi didelę reikšmę.
Šaltesnio oro kaupimosi vietos, pavyzdžiui, nedidelės žemumos, anksti žydinčiam abrikosui paprastai yra rizikingesnės. Šiek tiek aukštesnė, saulėta ir nuo šaltų vėjų apsaugota vieta gali būti palankesnė, nors visiškai pašalinti šalnų rizikos neįmanoma.
Moniliozė ir šalna gali pasireikšti tuo pačiu metu
Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl abrikosų problemų diagnostika nėra visada paprasta. Po šaltos ir drėgnos žydėjimo savaitės dalis žiedų gali būti pažeista šalčio, o kita dalis – užsikrėtusi Monilinia.
Todėl faktas, kad konkrečią naktį buvo minusinė temperatūra, dar neatmeta ligos. Lygiai taip pat keli parudavę žiedai nėra įrodymas, kad visas medis serga monilioze.
Vertingiausi tampa papildomi požymiai: džiūstantis ūglis, infekcijos perėjimas į medieną, sakai, sporų sankaupos, mumifikuoti vaisiai ir problemos plitimas nepriklausomai nuo vieno šalnos epizodo.
Kada situacija jau rimta?
Vienas pažeistas žiedynas dar nereiškia, kad abrikosas pasmerktas. Daug svarbiau stebėti, ar pažeidimas progresuoja.
Didesnio dėmesio reikia, jei:
- džiūsta ne pavieniai žiedai, o ištisos ūglių dalys;
- kasmet daugėja pažeistų šakų;
- ant ūglių formuojasi pasikartojančios žaizdos ar sakų išskyros;
- vasarą masiškai pūva nokstantys vaisiai;
- ant medžio nuolat lieka daug mumifikuotų vaisių.
Tokiu atveju verta ne tik šalinti pažeistas dalis, bet ir įvertinti visą medžio būklę bei tikslinti diagnozę, nes abrikosus gali pažeisti ir kitos grybinės bei bakterinės ligos.
Svarbiausia – ne laukti, o teisingai nustatyti problemą
Moniliozės kontrolėje didžiausią naudą duoda ne vienas purškimas ir ne viena genėjimo procedūra. Reikia nutraukti ligos ciklą: mažinti peržiemojančių infekcijos šaltinių kiekį, laiku pašalinti pažeistus audinius, neleisti ant medžio kauptis pūvantiems vaisiams ir jautriausiu laikotarpiu atidžiai stebėti žiedus.
Kartu svarbu nepainioti ligos su šalnos pažeidimu. Abrikosai Lietuvoje susiduria su abiem rizikomis, todėl parudavę žiedai nėra diagnozė – tai tik signalas medį apžiūrėti atidžiau.
Jeigu pasirenkamos augalų apsaugos priemonės, jas reikia naudoti ne pagal internete rastą universalią purškimo schemą, o tik pagal Lietuvoje registruoto produkto etiketę. O sanitariniai darbai – mumifikuotų vaisių ir aiškiai sergančių ūglių pašalinimas – išlieka svarbūs nepriklausomai nuo to, ar naudojami fungicidai.
Šaltiniai
- Royal Horticultural Society – Brown rot
- Royal Horticultural Society – Blossom wilt
- University of California IPM – Brown Rot Blossom and Twig Blight of Apricot
- Penn State Extension – Brown Rot of Stone Fruit
- Utah State University Extension – Apricots in the Home Garden
- Valstybinė augalininkystės tarnyba – registruotų augalų apsaugos produktų etiketės
