Perkant koloninę obelaitę dažniausiai tenka rinktis tarp dviejų variantų – sodinuko su atviromis šaknimis ir vazone auginto medelio. Abu gali puikiai prigyti, tačiau jų nereikėtų vertinti vien pagal aukštį, amžių ar kainą. Daug daugiau pasako šaknų būklė, augalo gyvybingumas ir tai, kaip sodinukas buvo laikomas iki pardavimo.
Iš grunto iškastas sodinukas
Atviromis šaknimis parduodamos obelaitės iškasamos ramybės laikotarpiu, todėl jų šaknų sistemą galima apžiūrėti dar prieš sodinant. Geros būklės šaknys turėtų būti tvirtos, neperdžiūvusios ir be didelių mechaninių pažeidimų. Svarbu ne tai, kad kiekviena šaknelė būtų visiškai nepažeista, o kad liktų pakankamai gyvybingos šaknų sistemos.
Kad plikos šaknys transportuojant neišdžiūtų, medelynai jas gali apsaugoti drėgmę sulaikančia medžiaga, specialiu geliu ar drėgnu pakavimo mišiniu. Tokia apsauga skirta laikotarpiui iki sodinimo – ji nepakeičia tinkamo medelio laikymo ir laistymo jau pasodinus.
Jeigu ant šaknų yra medelyno naudota apsauginė medžiaga, geriausia vadovautis konkretaus pardavėjo nurodymais. Skirtingi produktai nėra vienodi, todėl universali taisyklė, kad bet kokį gelį visada reikia palikti arba visada nuplauti, būtų netiksli. Svarbiausia neleisti atviroms šaknims išdžiūti iki pat sodinimo.
Atviromis šaknimis parduodamo vaismedžio nereikėtų laikyti prastesniu vien todėl, kad jis neturi vazono. Tokie sodinukai įprastai sodinami ramybės laikotarpiu – nuo vėlyvo rudens iki ankstyvo pavasario, kai dirva nėra įšalusi ar užmirkusi. Daug svarbiau, kiek laiko šaknys buvo laikomos atviros ir ar jos nebuvo perdžiovintos.
Pumpurų būklė taip pat gali daug pasakyti. Ramybės laikotarpiu laikoma obelaitė pavasarį gali turėti tik brinkstančius pumpurus, nors šilčiau laikomas medelis tuo pačiu metu jau bus pradėjęs skleisti lapus. Vienas variantas dėl to nėra automatiškai geresnis už kitą – svarbu, kad sodinuko vystymosi stadija atitiktų jo laikymo ir sodinimo sąlygas.
Vazone auginta koloninė obelaitė
Vazone auginto sodinuko šaknys persodinant lieka kartu su substratu, todėl jų pažeidžiama mažiau. Tokius vaismedžius galima sodinti platesniu metų laikotarpiu, jeigu žemė nėra įšalusi, užmirkusi ar labai išdžiūvusi. Vis dėlto vasarą pasodintam medžiui pirmosiomis savaitėmis reikia ypač atidžiai stebėti drėgmę.
Perkant vazone augintą obelaitę verta patikrinti ne vien lają, bet ir šaknų gumulą. Gerai įsišaknijęs augalas iš vazono išsiima kartu su substratu, tačiau šaknys neturėtų būti virtusios kietu, tankiai aplink indo sieneles susisukusiu sluoksniu.
Augalą iš vazono geriausia išimti laikant už šaknų gumulo ar tvirtai prilaikant kamieno pagrindą, o ne stipriai traukiant už paties kamieno. Jei plastikinis indas nenusiima lengvai, jį galima atsargiai prakirpti, kad nereikėtų jėga plėšti šaknų.
Svarbiausia ne bet kokia kaina išsaugoti absoliučiai nejudintą substrato gabalą, o nepažeisti didžiosios dalies sveikų šaknų. Jei gumulas normaliai įsišaknijęs ir šaknys nėra susisukusios, jo ardyti nereikia. Tačiau stipriai vazone susisukusioms šaknims gali prireikti šiek tiek pagalbos prieš sodinant.
Ar pirmaisiais metais palikti žiedus?
Jauna koloninė obelaitė gali pražysti labai anksti, todėl kyla pagunda iš karto sulaukti ir pirmųjų obuolių. Tačiau ką tik pasodintam medžiui svarbiausia ne derliaus kiekis, o geras įsitvirtinimas naujoje vietoje.
Silpnesnei, atviromis šaknimis pasodintai ar sunkiau prigyjančiai obelaitei pirmą sezoną verta pašalinti žiedus arba besiformuojančius vaisius. Taip medis neapkraunamas derliumi tuo metu, kai jam reikia auginti naujas šaknis ir vegetatyvinę dalį.
Gerai įsišaknijusiam, stipriai augančiam medeliui vėliau galima palikti nedidelę dalį vaisių, tačiau spręsti vien pagal užrašą „dvejų“ ar „trejų metų“ nėra tikslu. Du vienodo amžiaus sodinukai gali labai skirtis šaknų sistema, kamieno storiu ir bendra augimo jėga. Jauno medžio būklė yra geresnis orientyras nei vien jo amžius.
Ar reikia išardyti šaknų gumulą?
Jeigu išėmus obelaitę iš vazono matyti daug smulkių šaknelių, bet jos nesudaro tankių žiedų aplink visą indo kraštą, gumulo stipriai ardyti nereikia. Medį galima sodinti išlaikant didžiąją dalį substrato aplink šaknis.
Jeigu šaknys ilgai augo per mažame vazone ir pradėjo suktis ratu, jas verta atsargiai atlaisvinti ir nukreipti į išorę. Ypač stipriai susisukusias šaknis kartais tenka lengvai patrumpinti. Paliktos susuktos jos ir pasodintos į žemę gali toliau augti aplink buvusio vazono formą, užuot skverbusios į aplinkinį dirvožemį.
Galiausiai tarp vazone ir grunte augintos koloninės obelaitės nėra universalaus „geresnio“ pasirinkimo. Atviromis šaknimis sodinamas medis gali būti puikus pasirinkimas tinkamu metų laiku, o vazone augintas suteikia daugiau laisvės pasirinkti sodinimo datą. Abiem atvejais daugiausia dėmesio verta skirti sveikoms šaknims, tinkamam sodinimo gyliui, drėgmei po pasodinimo ir konkrečios veislės bei poskiepio savybėms.
