Antradienio vakarą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre surengtas Prezidento Valdo Adamkaus 100-mečio minėjimas tapo ne tik iškilminga ceremonija, bet ir itin jautriu vakaru. Tarp garbingų svečių buvusi Amerikos lietuvė, visuomenininkė ir operos solistė Birutė Vizgirdienė pasakojo, kad renginys paliko stiprų įspūdį – kai kuriems jo dalyviams, taip pat ir jai, akyse pasirodė ašaros.
Renginyje netrūko pasipuošusių moterų ir solidžiais kostiumais vilkinčių vyrų, tačiau svarbiausias vakaro žmogus buvo V. Adamkus. Jo vardas skambėjo viso minėjimo metu.
„Ilgiausių metų“ daina sujaudino iki ašarų
B. Vizgirdienė neslėpė, kad šventėje buvo ne viena akimirka, privertusi stipriau plakti širdį. Jai ypač svarbu buvo matyti Prezidentą, kuris, nors jam tai sunku, į sceną atėjo savo kojomis.
Didžiausią įspūdį pašnekovei paliko momentas, kai visi susirinkusieji atsistojo ir V. Adamkui sugiedojo „Ilgiausių metų“. Pasak jos, verkė maždaug kas penktas žmogus, tarp jų – ir ji pati.
B. Vizgirdienė svarstė, kad retai pasitaiko sutikti žmogų, kuriam visuomenė rodytų tokią nuoširdžią meilę ir pagarbą. Jos teigimu, sulaukęs šimto metų V. Adamkus gavo progą savo akimis pamatyti, kiek daug žmonių jį myli ir gerbia.
Išeivijoje jį lydėjo tikėjimas laisva Lietuva
Emocijų sukėlė ir Prezidento kalba, kurioje jis prisiminė Lietuvą, laisvę bei savo gyvenimo kelią. Klausydamasi šių minčių, B. Vizgirdienė prisiminė ir savo patirtį.
1972 metais ji, kaip ir V. Adamkus, lankėsi Lietuvoje, tik kitu metu. Tuo laikotarpiu viešumoje dažniausiai skambėjo rusų kalba, todėl bet koks lietuviškas ženklas išeivijoje gyvenusiems žmonėms buvo ypač brangus.
Ji prisiminė vieną epizodą Neringoje. Po visos dienos, kai aplink girdėjo tik rusų kalbą, viešbučio languose išgirdo du gerokai išgėrusius vyrus, dainuojančius lietuvių liaudies dainą. Moteris pasakojo, kad ji su kitais net atidarė langą ir prašė jų dainuoti toliau.
Anot jos, šis prisiminimas gerai atskleidžia išeivijoje gyvenusių lietuvių jausmus: visi jie ilgai puoselėjo viltį, kad Lietuva vieną dieną taps laisva. B. Vizgirdienės manymu, V. Adamkaus tikėjimas tuo buvo ypač stiprus.
Ji teigė, kad Prezidentas pasiekė ne tik politinių, bet ir asmeninių tikslų – Lietuva, kurią jis visą laiką nuoširdžiai mylėjo, tapo žinoma pasauliui.
Kirpykloje išgirsti žodžiai apie „amerikoną“ įsiminė visam laikui
Kalbėdama apie V. Adamkaus politinės veiklos pradžią Lietuvoje, B. Vizgirdienė prisiminė vieną pokalbį kirpykloje. Tuo metu, kai jis pirmą kartą kandidatavo į Prezidento postą, ne visi tikėjo, kad ilgai Amerikoje gyvenęs žmogus sugebės pritapti Lietuvoje.
Pašnekovė pasakojo išgirdusi dvi vyresnio amžiaus moteris sakant: „Nu nu, pažiūrėsim, ką tas amerikonas parodys.“ Ji tuomet tylėjo, tačiau iki šiol prisimena būtent žodį „amerikonas“, o ne „amerikietis“.
B. Vizgirdienė pripažino, kad tiek jai, tiek V. Adamkui teko iš naujo perprasti pasikeitusią Lietuvą, jos kultūrą ir žmones. Vis dėlto, jos vertinimu, Prezidentui padėjo kantrybė, pagarba kiekvienam žmogui ir meilė valstybei.
Ji pabrėžė, kad V. Adamkus mokėjo įsiklausyti į žmones, išlaikė paprastumą ir niekada neprarado pagarbos kitam. Dėl to, jos manymu, jis tapo „žmonių Prezidentu“ ir pelnė tokią didelę meilę kartu su ponia Alma.
Ilgaamžiškumo recepto B. Vizgirdienė teigė nežinanti, tačiau mano, kad svarbūs ne tik geri genai. Jos nuomone, V. Adamkaus gyvenimo trukmei įtakos galėjo turėti ir tai, kad jis visada buvo sąžiningas, teisingas bei nieko neteisė.
Šio gimtadienio Prezidentas laukė jau seniai
B. Vizgirdienė pasakojo, kad V. Adamkui tapus Prezidentu jų bendravimo liko mažiau, tačiau viena tradicija niekada nesikeitė. Valdas ir Alma Adamkai jos gimtadienio rytą visada pirmieji paskambindavo ir pasveikindavo 9 valandą.
Šiemet, likus trims dienoms iki jubiliejaus, ji pati kelis kartus bandė telefonu pasveikinti Prezidentą tuo pačiu metu, kai anksčiau sulaukdavo jo ir Almos skambučio. Tačiau prisiskambinti nepavyko.
Prezidento referentė Božena Bagonaitienė jai paaiškino, kad V. Adamkui neleidžiama per daug kalbėti, nes jis greitai pavargsta. Todėl B. Vizgirdienė planuoja su juo pasikalbėti vėliau, po visų šventinių renginių.
Ji taip pat atskleidė, kad V. Adamkus šio gimtadienio laukė jau seniai. Pašnekovė prisipažino pati lengviau atsikvėpusi, kai pamatė jį į šventę ateinantį savo kojomis.
Prezidentui palinkėjo vienintelio svarbiausio dalyko
Nors asmeninis jų pokalbis dar neįvyko, B. Vizgirdienė sutiko pasakyti, ko linki V. Adamkui sulaukus 100-mečio. Ji pabrėžė, kad, pati sulaukusi solidaus amžiaus, gerai supranta sveikatos svarbą.
Prezidentui ji linkėjo sveikatos ir ištvermės, kad jis galėtų nugyventi dar ne vienerius metus. Anot jos, visa kita priklauso nuo Dievo valios, tačiau sveikata yra svarbiausia, nes jos neįmanoma nusipirkti.
B. Vizgirdienė norėtų, kad V. Adamkus dar kelerius metus galėtų ne tik gyventi, bet ir matyti, kaip Lietuva keičiasi.
Baigdama pokalbį ji Prezidentui palinkėjo, kad išsipildytų jo norai ir Lietuva būtų tokia, kokios jis visada troško.
