Rugpjūčio 4-oji Vilniaus rajone Renatos šeimai tapo tragiška diena. Avarijoje žuvo jos anūkė Malija, kuriai dar nebuvo trejų metų, o sunkios būklės į ligoninę išvežta mergaitės mama Erika vėliau taip pat mirė.
Dabar Renata mokosi gyventi su dukros ir anūkės netektimi. Dar prieš šią tragediją jos širdyje buvo subrendęs noras padėti šeimoms, išgyvenančioms skaudžiausius išbandymus. Moteris svajojo tapti netekties dula – būti šalia gedinčio žmogaus, jį išklausyti, apkabinti ir leisti išgyventi skausmą be spaudimo kuo greičiau „susitvarkyti“.
Po asmeninės tragedijos šis siekis tapo dar prasmingesnis. Renata nori savo patirtimi dalytis su kitomis artimojo netektį išgyvenančiomis moterimis. Jos įsitikinimu, kartais labiausiai padeda ne patarimai, o žmogus, kuris supranta ir tiesiog nepalieka vienos.
Noras padėti šeimoms gimė dar iki tragedijos
Vilniuje gyvenanti Renata yra šešių vaikų mama ir trijų anūkų močiutė. Apie dulės veiklą ji sužinojo po to, kai viena jos dukra laimėjo konsultaciją. Susidomėjusi šia sritimi, Renata pati pradėjo mokytis, tačiau ilgainiui suprato norinti padėti būtent šeimoms, kurios neteko vaikų, išgyvena persileidimą ar kitą skaudžią patirtį.
„Visą laiką mintys sukosi, kad aš noriu eiti į netekties dulavimą“, – pasakoja ji.
Apie šį norą Renata užsiminė fotografei. Ši ją supažindino su paramos fondo „Tuk tuk širdele“ vadove Alina Šiaulevičiūte. Moterys bendravo telefonu ir susirašinėjo, o Alina kvietė Renatą prisidėti prie fondo rengiamų stovyklų vaikų netekusioms mamoms.
Nors susitikti gyvai iki tragedijos taip ir nepavyko, Renata vis stipriau jautė, kad ši veikla jai artima. Fondas jai tapo įkvėpimu ir vieta, su kuria siejosi noras būti šalia gedinčių šeimų.
„Tuk tuk širdele“ globoja su vaikų ligomis ir netektimis susiduriančias šeimas, teikia emocinę pagalbą ir telkia mamas bendrystei. Renata dabar pati nori prisidėti prie žmonių, padedančių kitiems nelikti vieniems su skausmu.
Rugpjūčio 4-oji pakeitė Renatos gyvenimą
Per nelaimę žuvo ne tik Renatos dukra Erika ir anūkė Malija, bet ir kartu važiavusi dukros partnerio mama. Mažoji žuvo įvykio vietoje, o Erika, nepaisant medikų pastangų, mirė ligoninėje.
Per vieną dieną Renata neteko dviejų artimiausių žmonių – dukros ir anūkės. Ji sako, kad dabar, pati eidama netekties keliu, dar aiškiau supranta norinti padėti kitiems.
Renata pabrėžia, kad žmonės gedulą išgyvena skirtingai. Vieniems reikalinga psichologo pagalba, kitiems – pokalbis, o dar kitiems svarbiausia galimybė pabūti šalia žmonių, kurie neklausinėja ir nenurodinėja, kaip reikėtų jaustis.
Ne kiekviena moteris nori arba gali kreiptis į psichologą. Kartais pakanka žmogaus, kuriam nereikia aiškinti, kodėl skauda, kodėl sunku atsikelti ar kodėl netikėtai ima bėgti ašaros.
„Gyvendama su netekties skausmu suprantu, kad jeigu pati nenorėsiu sau padėti, iš šalies niekas už mane to nepadarys“, – sako Renata.
Jos norą padėti dabar maitina ne tik sena svajonė, bet ir asmeninė patirtis. Renata žino, kaip svarbu turėti šalia žmogų, kuris neskubina gedėti, nereikalauja būti stipria ir leidžia išgyventi tikruosius jausmus.
Gedului nėra nustatyto termino
Renatos teigimu, gedulas neturi konkretaus termino. Nėra dienos, kada žmogus privalėtų nustoti verkti, susitaikyti su netektimi ar grįžti į ankstesnį gyvenimą. Kiekvienas skausmą išgyvena savu tempu.
Pačiai Renatai sunkiausiomis akimirkomis padeda muzika. Klausydamasi tam tikrų dainų ji gali išlieti susikaupusius jausmus. Bent kartą per savaitę moteris taip pat stengiasi pabūti viena: uždega žvakę, žiūri į dukros ir anūkės nuotraukas, mintyse su jomis kalbasi ir leidžia sau išsiverkti.
„Ir gedului laiko nėra. Nėra taip, kad tu privalai po mėnesio jau nebegedėti“, – sako ji.
Po laidotuvių Renata patyrė akimirką, dar kartą priminusią, kad gedėti reikia taip, kaip diktuoja širdis. Ant kapo pamačiusi nuvytusias gėles ji nusprendė jas nurinkti ir sutvarkyti kapavietę, nors nuo laidotuvių dar nebuvo praėjęs mėnuo. Moteris buvo girdėjusi įsitikinimų, esą taip elgtis dar negalima.
Vėliau, nuėjusi pas kleboną užsakyti mišių, Renata jam papasakojo apie savo sprendimą. Klebonas ją nuramino ir pasakė, kad tai tik įsitikinimas – svarbiausia viską daryti iš širdies.
Šie žodžiai Renatai įstrigo. Ji dar kartą suprato, kad niekas kitas negali geriau žinoti, koks yra jos gedulas ir skausmas.
Paskutinis pokalbis su dukra neduoda ramybės
Renata dažnai prisimena paskutinį pokalbį su Erika. Tą dieną jos, kaip įprastai, trumpai pasikalbėjo telefonu. Mama dukrai sakė, kad galbūt nereikėtų su mažąja niekur važiuoti ir būtų geriau likti namuose. Erika ją nuramino, kad viskas bus gerai.
Nė viena iš jų tuomet nežinojo, jog tai – paskutinis pokalbis.
Sužinojusi apie avariją, Renata mintyse vis grįždavo prie tų akimirkų. Ji svarstė, ar būtų galėjusi ką nors pakeisti, jei būtų pasakiusi kitus žodžius arba dar kartą paskambinusi. Tačiau dabar sau primena, kad tragedijos numatyti ir sustabdyti ji negalėjo.
„Ką aš galėjau pakeisti?“ – savęs klausia Renata. Jos atsakymas – nieko.
Kasdienybėje ji pamažu mokosi gyventi toliau. Moteris gali šypsotis, kalbėtis ir būti tarp žmonių, tačiau tai nereiškia, kad skausmas išnyko. Į anūkę Maliją panašus vaikas ar gatvėje sutikta raudonplaukė mergina, primenanti Eriką, gali akimirksniu sugraudinti.
Net maža detalė sugrąžina prisiminimus. Būna dienų, kai skausmas užklumpa netikėtai, tačiau Renata stengiasi savęs dėl to nekaltinti ir leidžia jausmams būti.
„Kas man padeda keltis iš lovos, tai mintis, kad jeigu aš atsigulsiu ir gulėsiu, Erika ir Malija bus nelaimingos“, – sako ji.
Meilė dukrai ir anūkei niekur nedingo. Dabar ją Renata išreiškia prisiminimais, mintyse vykstančiais pokalbiais, uždegta žvake ir pastangomis gyventi toliau.
Gedinčios moterys galės susitikti saugioje erdvėje
Renata nori savo patirtį paversti pagalba kitoms moterims. Šią veiklą ji vykdys kartu su Rūta, kuri taip pat yra fondo „Tuk tuk širdele“ narė ir mama.
Moterys planuoja susitikimus, kuriuose netektį išgyvenančios dalyvės galėtų būti savimi, pasidalyti istorijomis arba tiesiog pabūti tyloje. Ši iniciatyva papildo fondo veiklą, kurioje svarbūs emocinis palaikymas, bendrystė ir mamų tarpusavio ryšys.
Renata, Rūta ir fondas siekia, kad gedinčios moterys neliktų vienos. Skirtingos pagalbos formos gali viena kitą papildyti ir suteikti daugiau galimybių rasti artimą palaikymą.
Griežto scenarijaus ar taisyklių Renata kurti nenori. Jai svarbiausia, kad kiekviena atėjusi moteris jaustųsi priimta.
„Aš nenoriu suteikti kažkokių lūkesčių. Noriu viską daryti iš širdies ir jausmo. Man svarbu, kad kiekviena moteris, atėjusi su savo skausmu, galėtų jaustis laisvai, nevaržomai ir galėtų būti su savo jausmais“, – pasakoja ji.
Pirmasis susitikimas numatytas lapkričio 19 dieną Kaune, o gruodį planuojamas susitikimas Vilniuje. Iš pradžių moterys ketina rinktis kartą per mėnesį, o vėliau, atsižvelgiant į poreikį, susitikimus galbūt rengs ir kituose Lietuvos miestuose.
Renata ir Rūta nesitiki, kad vienas susitikimas panaikins skausmą ar pakeis tai, kas įvyko. Jos nori pasiūlyti bendrystę, supratimą ir galimybę nebūti vienai. Čia nereikės slėpti ašarų, apsimesti stipriomis ar teisintis dėl savo jausmų.
Renata netektį išgyvenantiems žmonėms linki klausyti savo širdies, duoti gedului laiko ir neskubinti savęs. Jos teigimu, kiekvienas turi teisę gedėti savaip.
Daugiau apie galimybę prisidėti prie fondo „Tuk tuk širdele“ veiklos: https://tuktuksirdele.lt/
