Nuo vasaros pradžios iki lapkričio Lietuvoje saulė nusileidžia daugiau nei penkiomis valandomis anksčiau. Keliai, kuriais vasarą važiuojama šviesiu paros metu, rudenį tuo pačiu laiku jau būna paskendę tamsoje. Lenktynininkas Benediktas Vanagas įspėja, kad pasikeitusios sąlygos gali turėti daug rimtesnių padarinių, nei dažnas įsivaizduoja.
Penkioliktajam Dakarui besiruošiantis „Gurtam GAZOO Racing Baltics“ sportininkas ragina iš naujo įvertinti elgesį kelyje tiek vairuotojus, tiek pėsčiuosius.
Įprastas vakaras dabar prasideda tamsoje
Birželio pabaigoje Vilniuje saulė leidžiasi maždaug 22 valandą, o lapkričio pradžioje – jau apie 16.38 val. Taigi saulėlydis ateina daugiau nei penkiomis valandomis anksčiau, o šviesusis paros laikas sutrumpėja beveik aštuoniomis valandomis.
B. Vanago teigimu, vasarą po darbo žmonės dar gali kelias valandas vairuoti, vaikščioti ar sportuoti šviesoje. Rudenį penktą ar šeštą vakaro tą patį darome jau tamsoje. Nors keliai ir automobiliai nesikeičia, matomumo aplinkybės tampa visiškai kitokios, o žmonių įpročiai dažnai lieka tie patys.
Pasak lenktynininko, pažįstama aplinka gali sudaryti apgaulingą saugumo įspūdį. Pėsčiasis tuo pačiu keliu gali eiti visą vasarą, tačiau atėjus tamsiajam metui vairuotojas jį mato gerokai prasčiau.
Važiuojant tamsoje 50 metrų gali nepakakti
Dieną pėsčiąjį palankiomis sąlygomis galima pastebėti iš kelių šimtų metrų. Tamsiu paros metu matymo atstumas gerokai trumpėja.
Suomijos kelių eismo saugos organizacijos „Liikenneturva“ duomenimis, automobilio artimosiomis šviesomis važiuojantis vairuotojas tamsiai apsirengusį ir atšvaito neturintį pėsčiąjį gali pamatyti maždaug už 50 metrų.
B. Vanagas pateikia paprastą palyginimą: 90 km/val. greičiu važiuojantis automobilis per sekundę įveikia 25 metrus. Todėl 50 metrų reiškia vos maždaug dvi sekundes. Per tokį laiką vairuotojas turi pamatyti žmogų, įvertinti grėsmę, sureaguoti ir sustabdyti automobilį. Jei pėsčiasis pastebimas tik už 50 metrų, saugiam sustojimui atstumo gali nebesuteikti.
Matomumą dar labiau blogina lietus, šlapia kelio danga, priešpriešiais atvažiuojančių automobilių žibintai ir jų sukeliami atspindžiai. Net atidus vairuotojas tokiomis aplinkybėmis žmogų gali išvysti per vėlai, todėl saugumas priklauso ne vien nuo vairuotojo dėmesingumo.
Atšvaitas pėsčiąjį gali padaryti matomą iš 350 metrų
„Liikenneturva“ nurodo, kad palankiomis sąlygomis pėsčiąjį su atšvaitu galima pastebėti net iš 350 metrų. Tai septynis kartus didesnis atstumas nei tuomet, kai žmogus be atšvaito matomas tik už 50 metrų.
B. Vanagas pabrėžia, kad kelyje atsakomybė tenka visiems. Vairuotojas turi būti atidus, pasirinkti saugų greitį ir stengtis išvengti nelaimės, tačiau pėsčiasis taip pat privalo pasirūpinti, kad jį būtų galima laiku pastebėti. Ginčai dėl kaltės po įvykio nebegali sugrąžinti prarastos sveikatos ar gyvybės.
Vis dėlto vien turėti atšvaitą nepakanka. Jis turi būti pritvirtintas taip, kad artėjantis vairuotojas jį matytų iš skirtingų krypčių.
Atšvaitas, paliktas kišenėje ar paslėptas po striuke, neatlieka savo funkcijos. B. Vanagas rekomenduoja rinktis atšvaitus ir šviesą atspindinčius elementus, matomus iš priekio, nugaros ir šono. Vienu geriausių pasirinkimų jis laiko atšvaitinę liemenę.
Sportininkas taip pat atkreipia dėmesį į tamsiuoju paros metu bėgiojančius žmones, ypač tuos, kurie klausosi muzikos per ausines. Jie gali neišgirsti artėjančio automobilio, o tamsūs drabužiai ir atšvaito nebuvimas pavojų gali paslėpti nuo abiejų eismo dalyvių. Todėl svarbu ne tik būti matomam, bet ir išlaikyti ryšį su aplinka.
Atšvaitus verta patikrinti visoje šeimoje
B. Vanagas ragina įsitikinti, ar atšvaitus turi ir iš tikrųjų naudoja ne tik pats žmogus, bet ir jo artimieji – ypač vaikai, tėvai bei seneliai, kurie tamsiu metu vaikšto keliais ar gatvėmis.
Vairuotojai turi daryti viską, kad pastebėtų pėsčiuosius, o pėstieji – padėti vairuotojams juos laiku pamatyti. Kartais tarp saugaus grįžimo namo ir nelaimės tėra skirtumas, ar žmogus pastebėtas už 50, ar už 350 metrų.
