Šimtąjį gimtadienį minintis kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus Lietuvos istorijoje išliko kaip lyderis, padėjęs šaliai įsitvirtinti Vakarų demokratijos bendrijoje. Buvę jo bendražygiai pabrėžia išskirtinį prezidento gebėjimą ieškoti kompromiso, išklausyti oponentus ir siekti bendro sprendimo.
Lapkričio 3 dieną V. Adamkui sukanka šimtas metų. Apie jo darbą ir palikimą ELTA kalbėjosi su dviem buvusiais prezidento patarėjais, dirbusiais per pirmąją ir antrąją kadencijas.
2004–2009 metais V. Adamkaus patarėju dirbęs ekonomistas Ramūnas Vilpišauskas teigė, kad vienas svarbiausių prezidento bruožų buvo pastangos suburti skirtingai mąstančius žmones ir skirti pakankamai laiko susitarimui pasiekti. Jo vertinimu, toks politinis stilius šiandien, kai Vakarų valstybėse ryškėja poliarizacija ir politinis susipriešinimas, pasitaiko vis rečiau.
1999–2003 metais V. Adamkaus atstovei spaudai dirbusi žurnalistė ir diplomatė Violeta Gaižauskaitė prezidentą apibūdino kaip žmogų, kurio žodžiu buvo galima pasikliauti. Anot jos, V. Adamkus nekėlė abejonių dėl savo praeities, neturėjo to, kas dabar vadinama „skeletais spintoje“, taip pat nebuvo susijęs su neigiamu sovietiniu paveldu. Tai, jos teigimu, didino užsienio partnerių pagarbą ir pasitikėjimą.
Pirmoji kadencija: Lietuva žengė į Vakarus
V. Adamkus prezidentu buvo išrinktas du kartus – 1998 ir 2004 metais.
V. Gaižauskaitė pasakojo, kad jo iškilimas į šalies politikos viršūnę tapo savotišku reiškiniu. Visuomenės ir užsienio žiniasklaidos dėmesį traukė ne tik prezidento asmenybė, bet ir sprendimas po daugelio Jungtinėse Amerikos Valstijose praleistų metų grįžti į Lietuvą.
Pirmaisiais prezidentavimo metais V. Adamkus davė daug interviu Lietuvos ir užsienio žiniasklaidai. Pasak buvusios jo atstovės spaudai, prezidentas tokių pokalbių nevengdavo, nes susidomėjimas Lietuvoje vykusiais pokyčiais ir jo išrinkimu buvo didelis tiek šalyje, tiek užsienyje.
V. Gaižauskaitė pabrėžė, kad nors didelę gyvenimo dalį V. Adamkus praleido JAV, nuo Lietuvos jis niekada nebuvo nutolęs. Jo sugrįžimas į gimtinę daugeliui atrodė netikėtas, tačiau Lietuva, kaip ji teigė, visada buvo prezidento širdyje. Pagrindiniu jo gyvenimo tikslu ji vadino laisvos, klestinčios ir pasaulyje gerbiamos Lietuvos siekį.
Buvusi atstovė spaudai sakė nepastebėjusi skirtumo tarp viešumoje matyto ir užkulisiuose buvusio V. Adamkaus. Jos vertinimu, prezidentas buvo vientisa asmenybė, nesistengusi sukurti kitokio įvaizdžio, nei atitiko tikrovę. Sąžiningumas, atvirumas ir pagarba žmonėms, anot jos, palengvino darbą kartu.
G. W. Busho vizitas tapo istoriniu įvykiu
Vienu svarbiausių pirmosios V. Adamkaus kadencijos įvykių laikomas JAV prezidento George’o W. Busho vizitas Vilniuje. Jis įvyko netrukus po NATO viršūnių susitikimo Prahoje, kuriame Lietuva ir dar šešios valstybės buvo pakviestos tapti Aljanso narėmis.
Vilniaus Rotušės aikštėje į susirinkusius žmones kreipęsis JAV prezidentas oficialiai pakvietė Lietuvą prisijungti prie NATO. G. W. Bushas tuomet pabrėžė, kad ilgas baimės ir vienatvės laikotarpis baigėsi, o Lietuva tampa stiprios NATO šeimos dalimi. Jis taip pat pareiškė, kad Lietuvą priešu pasirinkusi valstybė taptų ir JAV priešu.
V. Gaižauskaitė prisiminė, kad planas surengti viešą G. W. Busho kreipimąsi iš pradžių kėlė JAV tarnybų nerimą dėl saugumo. Lietuvos atstovams teko įrodinėti, jog šalies žmonėms toks vizitas ir galimybė išgirsti JAV prezidentą yra labai svarbūs. Galiausiai amerikiečius pavyko įtikinti.
Pasak jos, vizito reikšmę mėginta sumenkinti dezinformacija, o kai kurie kaimynai nebuvo patenkinti Amerikos prezidento atvykimu į Lietuvą. Vis dėlto Užsienio reikalų ministerijos ir kitų tarnybų pasirengimą amerikiečiai įvertino teigiamai. V. Gaižauskaitės nuomone, tai buvo vienas sėkmingiausių G. W. Busho vizitų šioje Europos dalyje.
Iki šiol tai tebėra vienintelis nepriklausomos Lietuvos istorijos atvejis, kai Lietuvos ir JAV prezidentai susitiko dvišaliu formatu.
Į Prezidentūrą sugrįžo atkūręs pasitikėjimą
2002 metais vykę tretieji tiesioginiai prezidento rinkimai išsiskyrė rekordiškai dideliu kandidatų skaičiumi. Nors favoritu laikytas perrinkimo siekęs V. Adamkus, 2003 metų sausį antrajame ture jį nugalėjo Liberalų demokratų partijos pirmininkas ir Seimo narys Rolandas Paksas.
R. Pakso prezidentavimas truko trumpai. Po metų jam buvo surengta apkalta dėl priesaikos sulaužymo ir šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, kai išimtine tvarka Lietuvos pilietybė buvo suteikta jo finansiniam rėmėjui Jurijui Borisovui.
Trims mėnesiams laikinuoju prezidentu tapo tuometis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. 2004 metų birželį vykusiuose pirmalaikiuose rinkimuose V. Adamkus, antrajame ture įveikęs ekspremjerę Kazimirą Prunskienę, grįžo į Prezidento rūmus dar vienai penkerių metų kadencijai.
Po pergalės rinkimuose V. Adamkus sakė, kad Lietuva rinkosi tarp Rytų ir Vakarų, o jo išrinkimas parodė šalies sprendimą rinktis Vakarus.
R. Vilpišausko teigimu, pasitikėjimą prezidento institucija padėjo atkurti aktyvus V. Adamkaus bendravimas su žmonėmis ir skirtingomis visuomenės grupėmis. Prezidentas, anot jo, demonstravo neturintis slaptos darbotvarkės ir iš tiesų siekiantis to, apie ką kalbėjo viešai. Prie to prisidėjo ir jo pastangos išklausyti skirtingas nuomones bei ieškoti sutarimo.
Užsienio politika: Lietuva tapo visateise ES ir NATO nare
V. Adamkaus užsienio politikos centre buvo regioninis bendradarbiavimas. Jo prezidentavimo laikotarpiu tapo įprastos nuolatinės Baltijos valstybių vadovų konsultacijos, buvo stiprinami Lietuvos ir Lenkijos ryšiai, o V. Adamkus neretai padėdavo derinti Lenkijos ir didžiųjų Europos Sąjungos valstybių interesus.
Prezidentas taip pat aktyviai bendravo su Ukrainos, Moldovos ir Sakartvelo vadovais bei vykdė Rytų partnerystės politiką. R. Vilpišauskas pabrėžė, kad per pirmąją kadenciją rėmęs Lietuvos integraciją į Vakarų struktūras, po įstojimo į ES ir NATO 2004 metais V. Adamkus siekė, kad Lietuva šiose organizacijose taptų visaverte nare.
Jo teigimu, V. Adamkus aktyviai įsitraukė į užsienio politiką, padėdamas Rytų partnerystės valstybėms palaikyti ryšius su ES ir NATO. Jis taip pat stengėsi, kad demokratines reformas vykdančių ir su Vakarų organizacijomis artėti siekiančių Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos pastangos būtų pastebėtos ir remiamos Vakaruose.
2004 metų pabaigoje, per Oranžinę revoliuciją Ukrainoje, V. Adamkus kartu su Lenkijos prezidentu Aleksanderiu Kwasniewskiu vyko tarpininkauti, kad būtų susitarta dėl demokratinių reformų ir Ukrainos suartėjimo su Vakarais.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius R. Vilpišauskas teigė, kad būtent per antrąją V. Adamkaus kadenciją susiformavo pagrindinės Lietuvos užsienio politikos kryptys: parama Rytų partnerėms, bendradarbiavimas su Lenkija, aktyvus vaidmuo ES ir NATO bei transatlantinių ryšių stiprinimas.
Šie prioritetai išliko ir vėliau. Juos tęsė prezidentė Dalia Grybauskaitė, taip pat prezidentas Gitanas Nausėda. R. Vilpišausko vertinimu, V. Adamkaus laikotarpiu suformuotas įdirbis turėjo ilgalaikį poveikį.
Politologas taip pat priminė, kad paskutiniais antrosios kadencijos metais V. Adamkus vis dažniau įspėdavo apie agresyvėjančią autoritarinę Rusiją. Apie tai jis kalbėdavo su ES ir NATO kolegomis, tarp jų – tuomete Vokietijos kanclere Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentu.
Su partijomis siejo konstruktyvų dialogą
R. Vilpišausko teigimu, V. Adamkus, nepaisydamas politinių skirtumų, sugebėjo palaikyti konstruktyvius santykius su įvairiomis parlamentinėmis partijomis. Prezidentas siekė bendradarbiauti su rinkėjų pasitikėjimą gavusiomis ir atsakomybę už sprendimus prisiimančiomis politinėmis jėgomis.
Pasak jo, su kairės ir dešinės partijomis būta ir bendradarbiavimo, ir nesutarimų. Kadangi Konstitucija numato prezidento poreikį dirbti su valdančiąja dauguma, toks santykis yra neišvengiamas. Vis dėlto V. Adamkus, būdamas nepartinis prezidentas, stengėsi išlaikyti atstumą nuo visų politinių jėgų.
Jo siūlymams ne visada pritardavo valdančioji dauguma. R. Vilpišauskas prisiminė, kad spartaus ekonomikos augimo metais V. Adamkus ne kartą ragino Vyriausybes neformuoti biudžeto deficito ir neišleisti daugiau, nei surenkama lėšų.
Prezidentas siūlė augimo laikotarpiu kaupti rezervą, kuris būtų naudingas ekonomikai sulėtėjus. Tačiau šie raginimai buvo ignoruoti. Todėl 2008–2009 metų pasaulinės finansų krizės poveikį Lietuvai valdyti buvo sudėtingiau: krizę šalis pasitiko turėdama deficitinį biudžetą ir prieš Seimo rinkimus smarkiai išaugusius įsipareigojimus, kuriuos netrukus teko peržiūrėti ir mažinti.
R. Vilpišauskas šį atvejį pateikė kaip pavyzdį, rodantį, kad prezidento perspėjimai ne visada būdavo išgirsti, nors vėliau paaiškėjo, jog jie buvo pagrįsti. Pasak jo, neįgyvendintų V. Adamkaus idėjų buvo ir daugiau.
Savybės, kurių galėtų pasimokyti dabartiniai politikai
Buvę V. Adamkaus patarėjai pabrėžė jo politinį korektiškumą, valstybinį mąstymą, atsakomybę ir gebėjimą telkti žmones.
R. Vilpišauskas teigė, kad dabartiniams politikams būtų verta mokytis iš prezidento gebėjimo išklausyti kitokią nuomonę, nepriimti jos asmeniškai ir telkti visuomenę siekiant ilgalaikių valstybės tikslų. Jo vertinimu, šio gebėjimo trūksta ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Vakarų šalių.
V. Gaižauskaitė išskyrė V. Adamkaus atsakomybės jausmą, pagarbą politiniams oponentams ir įsitikinimą, kad politikas turi tarnauti valstybei, o ne asmeniniams ar grupiniams interesams.
Jos nuomone, pagarba net politiniam priešininkui, neperauganti į asmeninį konfliktą, taip pat bendravimo kultūra yra sektinas pavyzdys. Politika, anot jos, turėtų būti varžymasis dėl idėjų ir būdų, kaip stiprinti Lietuvos pažangą.
Buvę prezidento patarėjai šimtmetį mininčiam V. Adamkui palinkėjo sveikatos.
ELTA primena, kad V. Adamkus gimė 1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune. Karo metais jis dalyvavo rezistencinėje veikloje, o 1944 metų liepą su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Besimokydamas Eichšteto lietuvių gimnazijoje V. Adamkus sutiko būsimą žmoną Almą. Vėliau jis studijavo Miuncheno universiteto Gamtos fakultete.
1949 metais V. Adamkus atvyko į JAV. Septintajame dešimtmetyje jis aktyviai įsitraukė į politinę veiklą ir buvo pakviestas dirbti naujai kuriamoje JAV federalinės valdžios Aplinkos apsaugos agentūroje. Būsimasis Lietuvos vadovas taip pat aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeniniame ir politiniame gyvenime.
