Klausimas, kokią sumą reikėtų paaukoti bažnyčiai, kyla ne vienam tikinčiajam. Dvasininkai pabrėžia, kad per įprastas Šventąsias Mišias aukos nėra nustatytos – kiekvienas žmogus ją skiria savanoriškai, įvertinęs savo finansines galimybes. Vis dėlto užsakant atskiras Mišias, krikštynas ar santuokos sakramentą kai kurios parapijos pateikia orientacines sumas.
Naujienų portalo tv3.lt kalbinti kunigai teigia, kad tikintieji dažnai nori žinoti, kiek būtų tinkama paaukoti už konkrečias bažnyčios paslaugas. Vieni dvasininkai nurodo rekomendacijas, o kiti sumų neskelbia ir ragina aukoti pagal galimybes.
Per įprastas Mišias aukos dydžio nėra
Klaipėdos Kristaus Karaliaus parapijos klebonas kunigas dr. Andrius Vaitkevičius sako, kad per Mišias žmogus pats pasirenka, kiek skirti. Katalikų bažnyčia nenustato privalomos sumos.
Pasak jo, aukos dydis turėtų priklausyti nuo šeimos finansinės padėties ir nuo to, kiek žmogus gali prisidėti. Bažnyčioje egzistuoja kvietimas padėti išlaikyti bendruomenę ir jos tarnus, tačiau Katalikų bažnyčios kontekste tai nėra prilyginama privalomai dešimtinei.
Kunigas priminė, kad kai kuriose religinėse bendruomenėse nariai privalo skirti 10 proc. savo pajamų. Senojo Testamento laikais dešimtinė taip pat buvo privaloma, tačiau šiandien katalikų bažnyčioje auka laikoma savanorišku žmogaus indėliu.
Domeikavos Lietuvos Kankinių parapijos, esančios Kauno rajono savivaldybėje, klebonas kunigas Gintaras Pūras taip pat tvirtina, kad aukos per Mišias dydis nėra apibrėžtas. Jis sako, kad žmogus gali paaukoti nuo vieno iki milijono eurų – svarbiausia, kad suma būtų pasirinkta paties aukotojo.
Šios lėšos skiriamos bažnyčiai išlaikyti, jai puošti ir remontuoti. Kunigas teigia, kad parapija dėkoja už bet kokią auką, o nustatytos sumos nėra. Pasak jo, kartais žmonės netyčia paaukoja daugiau, nei gali, ir paprašo dalį pinigų grąžinti – dėl to problemų nekyla.
Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios vikaras Edvinas Jurgutis taip pat pabrėžia, kad tikintieji auką renkasi pagal savo pajamas ir norą prisidėti. Per Mišias surinkti pinigai naudojami darbuotojų, valytojų ir zakristijonų atlygiui, taip pat apšvietimui, šildymui ir remontui.
Už privačias Mišias nurodoma minimali auka
Kalbėdamas apie užsakomas Mišias, E. Jurgutis nurodė vieną orientacinę sumą. Jei žmogus pageidauja, kad būtų meldžiamasi tik jo intencija, pavyzdžiui, per jubiliejų, minėjimą praėjus 30 dienų ar savaitei po mirties, minimali auka turėtų siekti 30 Eur.
Kitose situacijose suma priklauso nuo parapijos. Pasak A. Vaitkevičiaus, už papildomus sakramentus ar atskiras Mišias kai kurios parapijos taip pat pateikia orientacines rekomendacijas. Atskiras Mišias užsakančioms šeimoms gali tekti skirti daugiau, nes iš šių lėšų mokama vargonininkams, bažnyčios tarnams ir kitiems prie apeigų prisidedantiems žmonėms.
Kunigas aiškina, kad į auką už krikštynas ar santuoką gali būti įtraukti patarnavimai, bažnyčios papuošimas, gėlės ir floristo paslaugos. Todėl iš pirmo žvilgsnio didesnė suma paskirstoma keliems darbams ir žmonėms.
Už santuoką Klaipėdoje rekomenduojama 300 Eur auka
E. Jurgutis pasakoja, kad poros dažnai klausia, kaip pasirinkti auką ir „nenuskriausti“ bažnyčios. Bernardinų parapijoje konkreti orientacinė suma neskelbiama – tikimasi, kad kiekvienas žmogus ją nustatys pagal savo galimybes.
Vikaras atkreipia dėmesį, kad besituokiančių porų finansinės aplinkybės būna labai skirtingos: vieni gali būti 18–19 metų studentai, o kiti vestuvėms samdo du planuotojus, tris vaizdo operatorius ir trims dienoms užsako dvarą.
Jo teigimu, vertinant auką galima atsižvelgti į bažnyčios darbuotojų laiką. Poros susitaria dėl datos, kalbasi su kunigu, pildo anketas, dalyvauja apeigose, o vienas kunigas kiekvienai porai skiria maždaug nuo vienos iki dviejų valandų. Iš viso bažnyčia vienai porai skiria apie keturias darbo valandas.
A. Vaitkevičius teigia, kad Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčioje už santuokos sakramentą rekomenduojama paaukoti 300 Eur.
Brangstant išlaikymui parapijos papildomai neprašo
Domeikavos Lietuvos Kankinių parapijos klebonas G. Pūras sako, kad augančios kainos paliečia ir bažnyčias, ypač žiemą, tačiau parapija neviešina papildomų prašymų ir neragina žmonių aukoti daugiau. Jei tam tikru metu lėšų pritrūksta, metų eigoje situacija, pasak jo, išsilygina, o per šventes sulaukiama daugiau lankytojų.
Kunigas pabrėžia, kad daugeliui žmonių taip pat sudėtinga – jiems tenka mokėti už vaistus, išgyventi iš pensijos ir padėti anūkams. Todėl parapija ne reikalauja, o dėkoja už kiekvieno žmogaus indėlį.
Kai kurie tikintieji aukas atneša į zakristiją. Parapijoje vedama geradarių knyga, kurioje užrašomas aukotojo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta ir paaukota suma.
G. Pūras sako, kad viskas kainuoja, tačiau dėl sunkumų neverta nuolat skųstis – svarbu džiaugtis žmonių parama, nes kiekvienas euras padeda išlaikyti bažnyčią.
A. Vaitkevičius, Kristaus Karaliaus parapijos klebono pareigas einantis pusę metų, taip pat pažymi, kad bažnyčių išlaikymo išlaidos yra didesnės nei individualių žmonių. Ypač sudėtinga būna žiemą, kai reikia mokėti už šildymą.
Pasak jo, parapijiečių sąmoningumas padeda išvengti būtinybės skolintis. Vis dėlto mažesnėse kaimo bendruomenėse, kur tikinčiųjų mažiau, aukos būna kuklesnės, todėl ne kiekviena parapija pajėgia padengti visas išlaikymo išlaidas.
