Artėjant Vėlinėms lietuviai tvarko artimųjų kapus, uždega žvakes ir prisimena išėjusius žmones. Vis dėlto etnologė Eglė Valentė pabrėžia, kad mirusiųjų pagerbimas neturėtų apsiriboti vien išoriniais ritualais. Pasak jos, svarbu saugoti šviesius prisiminimus, mokėti atleisti ir paleisti senas nuoskaudas.
Naujienų portalui tv3.lt E. Valentė pasakojo apie senuosius mirusiųjų pagerbimo papročius, protėvių palikimo reikšmę šiandien, savo požiūrį į Heloviną ir tai, ką svarbu prisiminti lankantis prie išėjusiųjų kapų.
Etnologė įvardijo, ko nereikėtų daryti kapinėse
Kalbėdama apie Visų Šventųjų dieną ir Vėlines, E. Valentė pirmiausia ragino susitelkti į geriausius prisiminimus apie mirusiuosius. Ji priminė, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra prasmingas, net jei vieni žmonės paliko ryškesnį pėdsaką nei kiti.
Etnologės teigimu, mirusiuosius reikėtų prisiminti šviesiai, vadovaujantis papročiu apie išėjusį žmogų kalbėti gerai arba tylėti. Svarbu išsaugoti tai, kas jų gyvenime buvo gražiausia.
Ji taip pat ragino prie kapo nesusitelkti į pyktį, senas nuoskaudas ar nemalonius praeities įvykius. E. Valentės manymu, gebėjimas atleisti ir paleisti yra svarbus ne tik mirusiesiems, bet ir pačiam žmogui – tai padeda tapti šviesesniam ir geresniam.
Etnologė pabrėžė ir maldos bei gero žodžio reikšmę. Net jei santykiai su mirusiuoju buvo sudėtingi, jį galima prisiminti be pykčio, atleisti ir palinkėti ramybės.
Pasak E. Valentės, mirusiuosius svarbiausia prisiminti su pagarba ir meile. Apsilankymas kapinėse turėtų tapti ne tik aplinkos sutvarkymu ar žvakės uždegimu, bet ir proga apmąstyti savo santykį su išėjusiaisiais bei tai, ką iš jų paveldėjome.
Kaip susipynė Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių tradicijos?
Visų Šventųjų diena minima lapkričio 1-ąją, o Vėlinės – lapkričio 2-ąją, tačiau šias datas žmonės dažnai suvokia kaip vieną laikotarpį. E. Valentės teigimu, jų reikšmei suprasti būtina pažvelgti į senuosius tikėjimus ir tai, kaip jie ilgainiui susiliejo su krikščioniškomis tradicijomis.
Etnologė aiškino, kad nauji tikėjimai dažnai ne panaikindavo vietos papročius, o perimdavo juos ir pritaikydavo savo šventėms. Dėl to dabartinės religinės tradicijos gali būti susijusios su gerokai senesniais papročiais.
Anot pašnekovės, seniau šventumas buvo suvokiamas plačiau nei vien kaip religinė sąvoka. Jis sietas su gyvybe – žmogumi, augalais ir kitomis gyvybės formomis. Todėl mirusiųjų pagerbimas buvo svarbi senojo pasaulėvaizdžio dalis, vėliau įsiliejusi ir į krikščioniškas tradicijas.
Protėvių palikimas – ne tik šeimos istorija
E. Valentė pabrėžė, kad ryšys su mirusiaisiais neapsiriboja giminystės ryšiais. Protėvių palikimą sudaro kultūra, žinios, vertybės ir idėjos, kurias perima ateinančios kartos.
Jos teigimu, savo protėvių tęsinys esame ne tik per genetinį, bet ir per kultūrinį paveldą. Įtaką mūsų pasaulėžiūrai daro ne vien seneliai, proseneliai ir kiti giminaičiai, bet ir mokytojai, kultūros žmonės bei autoritetai.
Pasak etnologės, šiandien daugiausia dėmesio dažnai skiriama išoriniam pagerbimui: lankomi kapai, uždegamos žvakės, tvarkoma aplinka. Tačiau ne mažiau svarbu pažvelgti į savo vidų ir suprasti, ką iš ankstesnių kartų esame gavę bei kaip šį palikimą tęsiame.
Helovino tradicija, pasak etnologės, nesutampa su lietuvišku mirusiųjų pagerbimu
Helovinas Lietuvoje kasmet sulaukia daugiau dėmesio: žmonės rengiasi kostiumais, vyksta teminiai vakarėliai, o viešosios erdvės puošiamos moliūgais ir šiurpiais dekorais. Vis dėlto E. Valentė šią šventę vertina kritiškai.
Etnologės manymu, Helovino idėjos nesiderina su lietuvišku santykiu su protėviais ir jų palikimu. Lietuviškose mirusiųjų pagerbimo tradicijose, jos teigimu, svarbesni yra pagarba, prisiminimas ir ryšys su ankstesnėmis kartomis, o Helovinas siejamas su baime, siaubu, prievartos ir smurto vaizdiniais.
E. Valentė apgailestavo, kad ši šventė pamažu įsitvirtina Lietuvoje.
