Valdovų rūmų muziejuje surengtas fotografijos klasiko Antano Sutkaus parodos „Valdui Adamkui – 100“ atidarymas. Ekspozicija skirta Lietuvos Respublikos Prezidento šimtmečiui.
Valdas Adamkus padėkojo už jam skirtą parodą ir sveikinimą. Prisiminimais jis pasidalijo kalbėdamas apie savo gyvenimo kelią, ryšį su Lietuva, valstybės atkūrimą ir atsakomybę už jos ateitį.
Prisiminė gyvenimą Amerikoje ir Lietuvoje
V. Adamkus teigė, kad paroda jam primena darbo metus Amerikoje ir Lietuvoje, taip pat gyvenimą su Alma. Žvelgdamas į prabėgusius metus ir visą šimtmetį, jis savo gyvenimą įvertino kaip prasmingą, nors ir nelengvą.
Prezidentas pabrėžė, kad Lietuva visada buvo ir liko neatskiriama jo gyvenimo dalis. Jis pasakojo gimęs, augęs ir mokęsis laisvoje Lietuvoje, o šalies okupacijas – tiek sovietų, tiek nacių – išgyvenęs itin skaudžiai.
Karo metais Kaune, dar būdamas gimnazistas, V. Adamkus įstojo į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą ir prisiekė kovoti už Lietuvos laisvę. Po karo jis norėjo prisijungti prie partizanų, tačiau nuo šio žingsnio jį sustabdė Algirdas Julius Greimas.
Vėliau Amerikoje jauni lietuviai kūrė Santaros-Šviesos organizaciją. Jos nariai siekė toliau kovoti už žmogaus ir pavergtos tėvynės laisvę, laikėsi garbingos, moralios ir „švelnių rankų“ politikos principų. Jie manė, kad net ir kovoje būtina išsaugoti pagarbą žmogui bei žmogiškumą, palaikyti ryšį su okupuotos Lietuvos žmonėmis ir neprarasti vilties, jog Lietuva vėl taps laisva bei sugrįš į Vakarų pasaulį.
Atkurtą valstybę laikė išsipildžiusia svajone
Atkurtą Lietuvos valstybę V. Adamkus pavadino išsipildžiusia svajone ir viltimi. Jis teigė esąs dėkingas likimui ir Lietuvos žmonėms už galimybę prisidėti prie valstybės stiprinimo bei jos įsitvirtinimo Vakaruose.
Tapęs prezidentu, jis siekė atgaivinti žmonių pasitikėjimą savimi ir savo valstybe. V. Adamkus norėjo, kad Lietuvoje įsitvirtintų pagarba ir tikra demokratinė tvarka, o valstybė būtų kuriama kartu – kaip laisvų žmonių visuomenė, kurioje žmogus nebūtų žeminamas, išliktų laisvas ir orus.
Jis taip pat siekė piliečių santarvės, partijų dialogo ir susitarimo svarbiausiais tautos gyvenimo klausimais. Prezidentas pabrėžė visada stengęsis išlikti žmogiškas ir nelaikęs savo pareigų teise žvelgti į kitus iš aukšto.
V. Adamkus sakė buvęs įsitikinęs, kad Lietuvai nėra kito kelio, kaip tik tapti NATO ir Europos Sąjungos nare. Jo vertinimu, būtent tai suteikė galimybę išsaugoti valstybę vaikams ir anūkams. Lietuva, pasak jo, pasinaudojo istorine galimybe ir sugrįžo į Vakarus.
Ragino nepamiršti bendro likimo
V. Adamkus pažymėjo, kad Vakarai keičiasi ir susiduria su naujais išbandymais bei grėsmėmis saugumui, žmonių laisvei ir demokratijai. Todėl, jo teigimu, lietuviai turi patikimai ginti Vakarų demokratiją, asmens laisvę ir žmogiškumą – pirmiausia savo valstybėje.
Prisimindamas savo draugo Stasio Lozoraičio žodžius apie būtinybę saugoti rubežius ir sienas, V. Adamkus pridūrė, kad būtina išsaugoti Lietuvą kaip demokratinę laisvų žmonių tėvynę.
Jis paragino ginčytis ir diskutuoti, tačiau nepamiršti, kad lietuviai yra viena tauta ir viena visuomenė, kurios likimas bendras. To bendro likimo vardas, pasak V. Adamkaus, yra Lietuva.
