Tanatopraktikai rūpinasi mirusiųjų aprengimu, pomirtiniu makiažu ir padeda artimiesiems išgyventi vieną sunkiausių gyvenimo etapų. Tačiau kasdienybė laidojimo namuose gerokai sudėtingesnė, nei matyti per galutinę ceremoniją, rašo fakt.pl.
Artimieji dažniausiai išvysta tik tvarkingai paruoštą karstą ir ramų velionio veidą. Už tokio rezultato slypi kruopštus pasiruošimas paskutinei kelionei ir sprendimai, kuriems reikia ne tik profesinių žinių, bet ir jautrumo.
Drabužius dažniausiai atneša šeima
Varšuvoje veikiančių laidojimo namų „Mortis“ savininkas Arturas Uziębło sako, kad tinkamai paruošti velionį yra viena svarbiausių visos paslaugos dalių. Jo teigimu, tą dieną miręs žmogus turi atrodyti kuo geriau.
Apie 90 proc. atvejų drabužius parenka ir atneša pačios šeimos. Dažniausiai pasirenkami kostiumai, kostiumėliai ar kiti šventiški drabužiai. Vyresni žmonės neretai aprangą būna paruošę iš anksto.
A. Uziębło pasakoja, kad tai dažniausiai vyresni nei 80 metų žmonės, dar gyvi nusipirkę kostiumą ar kostiumėlį būtent laidotuvėms. Jei atnešti drabužiai netinka arba būna per maži, darbuotojai padeda artimiesiems rasti kitą variantą.
Vieno muzikanto šeima atsisveikino neįprastai
Ne visi velioniai išlydimi vilkėdami tradicinius juodus drabužius. A. Uziębło iki šiol prisimena jauno muzikanto laidotuves, kurių metu šeima norėjo išsaugoti jo sceninį įvaizdį.
Laidojimo namams perduota apranga labiau priminė spalvingą sceninį kostiumą nei įprastus laidotuvių drabužius. Šeima norėjo, kad muzikantas būtų aprengtas taip, kaip atrodydavo eidamas į sceną prieš publiką.
Pašnekovas pabrėžia, kad laidojimo namų darbuotojai neturėtų vertinti tokių sprendimų. Jei žmogus buvo menininkas, jį derėtų prisiminti būtent tokį, koks jis buvo gyvenime, o atsisveikinimo ceremonija turėtų tai atspindėti.
Pomirtinei išvaizdai svarbiausia praktika
Velionio parengimas neapsiriboja drabužiais. Dar atliekama kosmetinė priežiūra, sutvarkomi plaukai ir imamasi veiksmų, padedančių sulėtinti po mirties vykstančius natūralius procesus.
Nors siūloma įvairių mokymų, A. Uziębło įsitikinęs, kad šioje srityje lemiamą reikšmę turi praktinė patirtis. Kiekvienas kūnas reaguoja skirtingai: vienas žmogus net po dviejų savaičių šaldymo kameroje gali atrodyti beveik taip pat, kaip gyvas, o kitam natūralūs irimo procesai pastebimi jau po kelių dienų.
Kai kuriais atvejais darbuotojai artimiesiems atsargiai pataria atsisakyti atsisveikinimo prie atviro karsto. Galutinio sprendimo jie nepriima – tik paaiškina situaciją ir galimas pasekmes, nes kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į tokį vaizdą.
Pašnekovas perspėja, kad paskutinis atsisveikinimas gali ilgam paveikti artimųjų atmintį. Pamatytas itin sunkus vaizdas gali išlikti visą gyvenimą, todėl darbuotojai stengiasi, kad velionis atrodytų ramiai ir oriai.
Prie mirties, pasak jo, nepriprantama
Velionių paruošimas – tik viena šio darbo dalis. Ne mažiau svarbūs yra pokalbiai su žmonėmis, ką tik patyrusiais skaudžią netektį.
A. Uziębło nesutinka su nuomone, kad daugelį metų laidojimo sektoriuje dirbantys žmonės tampa emociškai nejautrūs. Pasak jo, prie mirties priprasti neįmanoma, o darbuotojai nenustoja jausti vien dėl ilgametės patirties.
Artimo žmogaus mirtis, jo teigimu, yra išskirtinė netektis. Sugedusį automobilį galima sutaisyti arba pakeisti kitu, daugelį dalykų galima atkurti, tačiau prarasto laiko susigrąžinti neįmanoma.
Darbas, kurį jis vadina misija
Laidojimo namų savininkas savo veiklos nelaiko vien būdu užsidirbti. Jo manymu, šios profesijos negalima paversti vien pajamų šaltiniu, nes tai greitai atskleistų pati rinka. A. Uziębło ją labiau vertina kaip misiją – padėti žmonėms išgyventi sunkiausias emocijas.
Darbuotojams tenka atsakomybė ne tik už sklandžią ceremoniją, bet ir už tai, kokį prisiminimą apie tą dieną išsineš artimieji. Nuo jų priklauso, kokie žodžiai bus pasakyti ir ar atsisveikinimas liks tik liūdniu įvykiu, ar taps ir gražia pagarba mirusiajam.
Šiame darbe beveik nėra vietos klaidoms, nes kiekviena ceremonija vyksta tik kartą. A. Uziębło tai apibūdina kaip situaciją, kurioje nėra repeticijos.
Darbo krūvis taip pat nepastovus: kartais dienos būna ramios, o vėliau tą pačią dieną pagalbos prireikia kelioms šeimoms. Tada tenka spręsti spūsčių kapinėse, vėlavimų ir kitų nenumatytų aplinkybių problemas, prireikus improvizuoti.
Vis dėlto net kilus sunkumams šeima neturėtų jų pastebėti. Darbuotojai privalo išlikti ramūs ir padėti artimiesiems pereiti šią dieną taip, kad viskas vyktų sklandžiai ir pagal planą.
