2020 metų kovo 12-ąją Eimantė šventė 29-ąjį gimtadienį. Tą pačią dieną, pirmąkart atvykusi į Santaros klinikų Hematologijos skyrių, ji sužinojo serganti IV stadijos Hodžkino limfoma. Po metus trukusio gydymo, ligos atkryčio ir kaulų čiulpų transplantacijos moteris šiandien apie savo patirtį kalba atvirai.
Eimantė įsitikinusi, kad susirgus nereikėtų atsiriboti nuo aplinkinių, o apie tikrąją onkologinės ligos kasdienybę visuomenėje dar kalbama per mažai.
Prieš diagnozę moterį vargino nežymiai pakilusi temperatūra, nuolatinis nuovargis, naktinis prakaitavimas, nugaros ir strėnų skausmai. Po keturių chemoterapijos kursų pasiekta remisija, tačiau praėjus vos dviem mėnesiams liga sugrįžo.
Dar du intensyvūs chemoterapijos kursai laukiamo poveikio nedavė, todėl gydymas buvo papildytas biologine terapija. Jai suveikus, 2021 metų kovo 15 dieną Eimantei atlikta kaulų čiulpų transplantacija.
Pasak Eimantės, ji nė akimirkai nemanė, kad viskas gali baigtis kitaip. Moteris situaciją vertino kaip laikiną išbandymą, kurį reikia ištverti ir kovoti už save.
Jos istorija pristatoma asociacijos „Kraujas“ projekte „Drąsos ambasadoriai“. Jame savo išgyvenimais dalijasi onkologinėmis ligomis sirgę žmonės, jų artimieji, medikai ir savanoriai.
Asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė pabrėžia, kad tokių pasakojimų tikslas nėra sukurti visada stipraus ir nepalaužiamo paciento įvaizdį. Svarbiau parodyti, kokios skirtingos gali būti žmonių patirtys susirgus.
Ji teigia, kad drąsa nereiškia pareigos nuolat išlikti pozityviam, viską ištverti vienam ar niekada nerodyti silpnumo. Eimantės istorija, pasak I. Drėgvienės, atskleidžia ir kitą drąsos pusę – gebėjimą pasakyti, kas vyksta, priimti pagalbą, kalbėti apie savo patirtį ir neleisti ligai užimti viso gyvenimo.
Projekte siekiama pasakoti tikras, neidealizuotas istorijas: jose kalbama ne vien apie diagnozę ir gydymą, bet ir apie santykius, fizines gydymo pasekmes bei grįžimą į įprastą gyvenimą. Atviresnis kalbėjimas, anot I. Drėgvienės, gali mažinti baimę, stigmą ir jausmą, kad susirgęs žmogus staiga tampa kitoks.
Artimieji tapo jos komanda
Eimantė šeimai ir draugams apie diagnozę pranešė iš karto. Ji neslėpė, kas vyksta, o prireikus pagalbos jos paprašydavo.
Didžiausio emocinio palaikymo ji sulaukė iš tėvų ir brolio, taip pat draugų bei visos aplinkos. Moteris mano, kad atvirumas padėjo išvengti nejaukumo: artimieji nekalbėjo vien apie ligą, nebijojo pasiteirauti, kaip ji jaučiasi, ir neapsiribojo vien raginimais „laikytis“.
Kai tik turėdavo jėgų, jos telefonas netildavo nuo draugų žinučių ir kolegų skambučių. Vis dėlto bendravimas nebuvo sutelktas vien į ją ar jos ligą – žmonės kalbėdavosi apie įvairius dalykus.
Jei galėtų grįžti į pirmąsias dienas po diagnozės, tuometinei sau Eimantė pakartotų tą pačią žinutę: ji susitvarkys.
Žmogui, kuris diagnozę išgirdo dabar, ji patartų pasitikėti savimi ir gydytojų komanda. Eimantė ragina neužstrigti ties klausimais, kodėl liga ištiko būtent jį ir už ką, o prisiminti, kad šalia liūdnai pasibaigusių istorijų yra ir pasveikimo atvejų.
Liga jos vertybes tik sustiprino
Eimantė nesijaučia tapusi visiškai kitu žmogumi. Jai svarbios vertybės po ligos, priešingai, tapo dar ryškesnės. Ji sako ir anksčiau buvusi empatiška, rūpestinga, stipriai mylėjusi gyvenimą, todėl negalinti teigti, kad liga ją iš esmės pakeitė.
Pasikeitė nebent tai, kad kalbėdama su žmonėmis, kurie patys sirgo ar susidūrė su onkologine liga šeimoje, ji nebesako įsivaizduojanti, ką jie išgyvena. Dabar Eimantė gali sakyti žinanti, ką tai reiškia.
Gydymo metu jos gyvenime atsirado tapyba. Sustiprėjusi ji pradėjo tapyti namuose, o ši veikla tapo būdu nusiraminti ir grįžti į save. Vėliau, sugrįžusi į įprastą ritmą, tapybą kuriam laikui buvo atidėjusi, tačiau po poros metų pradėjo lankyti pamokas. Tuo ji užsiima jau trečius metus.
Eimantė sako, kad liga parodė, kiek daug žmogus iš tikrųjų gali atlaikyti. Net jautrus ir empatiškas žmogus, jos teigimu, sunkiausioje situacijoje gali sutelkti jėgas taip, kaip anksčiau nė neįsivaizdavo.
Pašnekovei drąsa reiškia gilų tikėjimą, kad pats žmogus gali būti pakankamas atsakas į bet kokį laukiantį iššūkį.
Apie tikrąsias gydymo pasekmes kalbama per mažai
Eimantė mano, kad apie onkologinę ligą būtina kalbėti ne tik tada, kai nustatoma diagnozė ar vyksta gydymas. Viešojoje erdvėje, jos manymu, trūksta pasakojimų apie tai, ką tenka išgyventi kūnui ir kokios pasekmės gali išlikti gydymui pasibaigus.
Dažnai onkologinė liga visuomenėje esą siejama tik su plaukų netekimu. Tačiau Eimantė atkreipia dėmesį į odos pokyčius, vaistų šalutinį poveikį, burnos opas ir gleivinės deginimą net giliau įkvepiant. Ji taip pat kalba apie žaizdas, dėl kurių kasdieniai buities veiksmai tampa skausminga kova, ir apie tai, kad kai kuriuos padarinius tenka priimti net baigus gydymą.
Kartu moteris norėtų matyti daugiau sėkmingo gydymo istorijų. Jos įkvepia ir leidžia suprasti, kad medicina sparčiai tobulėja, o vis daugiau žmonių gali įveikti ligas. Eimantės manymu, visuomenei taip pat reikia daugiau statistikos ir informacijos apie šiuolaikinės medicinos galimybes.
Perpiltas kraujas pakeitė požiūrį į donorystę
Iki ligos Eimantė pati buvo kraujo donorė, tačiau manė, kad kraujo daugiausia prireikia po nelaimingų atsitikimų ar operacijų. Gydymo metu jai kraujas buvo perpiltas penkis kartus.
Pirmą kartą atliekant perpylimą moteris pravirko, nes tuomet aiškiai suvokė, kiek daug žmonių priklauso nuo donorų. Ji net paklausė slaugytojos, ar po gydymo galės ir toliau aukoti kraują. Slaugytoja nustebo, nes tuo metu, jos nuomone, Eimantė turėjo galvoti ne apie donorystę, o apie savo būklę. Tačiau pacientė jau tada mąstė apie tai, kiek žmonės gali padėti vieni kitiems ir kiek gyvybių gali būti išgelbėta.
Eimantės gydymo kelyje buvo ir kita medicinos galimybė, kuri jai anksčiau atrodė sunkiai suvokiama: transplantacijai panaudotos jos pačios kraujodaros kamieninės ląstelės.
Ji sako esanti dėkinga savo kūnui ir gydytojams, nes net labai sunkioje situacijoje tam tikra prasme galėjo padėti pati sau. Vis dėlto Eimantė pabrėžia, kad toks gydymo būdas tinka ne visoms ligoms ir ne visiems pacientams.
Moteris taip pat ragina daugiau kalbėti apie kaulų čiulpų donorystę. Jos manymu, apie ją vis dar žinoma per mažai, o pats pavadinimas žmonėms gali kelti nepagrįstą baimę. Donoro sprendimas kitam žmogui gali suteikti galimybę gyventi.
Sunkesniais momentais Eimantė sau primena, kad viena nesėkmė nenulemia visos ateities. Ji mėgsta sakyti, kad jei iškrito ne ta korta, kaladėje dar lieka gerų – negali kristi vien tik blogos.
