Spalio 22 d., likus mažiau nei dviem mėnesiams iki 75-ojo gimtadienio, mirė doc. dr. Birutė Marytė Pociūtė (1951–2026) – ilgametė Vilniaus universiteto darbuotoja, vadovė, dėstytoja ir mokslininkė. Kolegos ją prisimena kaip universiteto patriotę, iki pat paskutinių dienų išlikusią lojalią aukštajai mokyklai ir klasikinio universiteto idėjai.
Birutę Marytę Pociūtę prisimena Vilniaus universiteto profesorius emeritas Albinas Bagdonas ir Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorė Laima Bulotaitė.
Birutė gimė 1951 m. gruodžio 17 d. Kaune, Garliavos priemiestyje. 1970 m. ji įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto psichologijos studijų programą. Kadangi ši programa pradėta vykdyti tik 1969 m. rugsėjį, su kurso draugais Birutė priklausė antrajai, 1975 metų, VU psichologijos studentų laidai.
Baigusi studijas ji, kaip ir dalis pirmųjų psichologijos laidų absolventų, buvo paskirta dirbti Vilniaus universitete. Čia prasidėjo jos mokslininkės, dėstytojos ir įvairių padalinių vadovės kelias.
1975–1988 m. Birutė dirbo Pedagogikos katedroje asistente ir vyresniąja asistente, pradėjo aspirantūros studijas. 1983 m. ji apgynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją „Studentų adaptacijos asmeninės problemos ir jų sprendimas akademinės grupės kuratoriaus darbe“. Po nostrifikacijos 1994 m. šis laipsnis prilygintas edukologijos mokslų daktaro laipsniui. 1977 m. Birutei suteiktas docentės pedagoginis vardas.
1989 m. ji tapo ką tik įkurto Filosofijos fakulteto prodekane, o 1993–2002 m. ėjo fakulteto dekanės pareigas. Tuo metu ji taip pat vadovavo Bendrosios psichologijos katedrai. 2002–2007 m. Birutė dirbo Vilniaus universiteto prorektore studijų reikalams.
Eidama vadovės pareigas – būdama katedros vedėja, dekane ar prorektore – ji prisidėjo prie fakulteto mokslininkų iniciatyvų, naujų tyrimų centrų, katedrų ir studijų programų kūrimo. 1999–2003 m. Birutė vadovavo Lietuvos psichologų sąjungai. Tuo metu, apie 1993 m., organizacija buvo atsidūrusi sudėtingoje padėtyje, tačiau, jai vadovaujant, iš šios krizės galutinai išsikapstė.
Net dirbdama administracinį darbą Birutė dėstė bent kelis dalykus. Nuo 2007 m. iki išėjimo į pensiją ir VU afilijuoto mokslininko vardo suteikimo 2020 m. ji buvo docentė. Dėstė pedagoginę psichologiją, profesinio pasirinkimo psichologiją, mąstymą ir kalbą.
Jos moksliniai interesai buvo platūs. Birutę domino pagrindinės psichologijos kryptys ir naujovės, tačiau labiausiai ji save siejo su biheivioristine ir kognityviąja psichologija. Daug dėmesio skyrė karjeros psichologijai: dalyvavo ir vadovavo moksliniams projektams, prisidėjo prie karjeros ugdymo sistemos Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose kūrimo, rengė mokomąją medžiagą. Tarp jos darbų – 2008 m. išleistas „Konsultavimas renkantis profesiją“ ir kartu su bendraautoriais 2015 m. parengta knyga „Karjeros planavimas: teorija, tyrimai, taikymai“. Iš viso ji paskelbė daugiau kaip 50 mokslinių publikacijų.
Kolegos pabrėžia, kad Birutė nebuvo žmogus, kurį būtų galima lengvai nepastebėti. Ji turėjo tvirtą nuomonę, nebandė įtikti visiems, o jos tiesmukumas patiko ne kiekvienam. Vis dėlto ji buvo laikoma objektyvia ir teisinga, siekusia, kad universitetas išlaikytų aukštą mokslo ir studijų lygį bei pritrauktų talentingiausius dėstytojus. Jai tiko dažnai kartota frazė: „Būkime griežti, bet teisingi.“ Birutė taip pat mėgo humorą ir mokėjo pasišaipyti ne tik iš kitų, bet ir iš savęs.
Išėjusi į pensiją ji toliau domėjosi universiteto ir fakulteto gyvenimu, sekė Lietuvos bei užsienio politikos aktualijas, apie jas aktyviai diskutuodavo su draugėmis. Birutė daug skaitė, dažnai lankydavosi knygynuose. Kai knygos nebetilpdavo lentynose, ji jomis mielai dalydavosi su draugais. Kelis kartus knygų perdavė ligoninėms ir džiaugėsi, kad jos gali padėti žmonėms bent trumpam užsimiršti.
Birutė daug keliavo. Užsienyje ji stengdavosi aplankyti ne tik muziejus, bet ir teatrus – tarp lankytų vietų buvo Vienos opera, „Arena di Verona“ ir Varšuvos „Opera Królewska“. Keli suplanuoti jos kelionių maršrutai taip ir liko neįgyvendinti. Draugų atmintyje ji išliks kaip geros nuotaikos, optimizmo ir nuolatinio smalsumo kupinas žmogus bei įkvepiantis pavyzdys.
1999 m. žurnale „Acta Pedagogica“ Birutė apie savo gyvenimą rašė, kad jos autobiografiją sudaro trys pagrindiniai momentai – gimimas, mokslai ir darbas, tačiau paaiškinti, kodėl visa tai darė, jai sunkiau nei surašyti datas. Ji manė, kad daug ką gyvenime nulėmė atsitiktinumas.
Birutė taip pat pasakojo, kad tėvai ją auklėjo laisvai ir nuo mažens sudarė sąlygas pačiai priimti sprendimus. Mokykloje ji mokėsi lengvai, o rinkdamasi profesiją pasirinko psichologiją, nors, jos teigimu, galėjo rinktis ir biologės, chemikės, medikės ar inžinierės kelią. Pasirinkimą esą lėmė tai, kad apie psichologiją ji nieko nežinojo.
Atsisveikinimas su Birute Maryte Pociūte vyks šeštadienį, spalio 24 d., nuo 16 val. Garliavos laidojimo namuose „Gedulo rūmai“, adresu Šimkaus g. 22.
Šv. Mišios už velionę bus aukojamos Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje šeštadienį, spalio 24 d., 18 val. Į bažnyčią bus galima patekti per Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemą.
Laidotuvės vyks sekmadienį, spalio 25 d., 14 val. Garliavos miesto, arba Jonučių, kapinėse. Šeima prašo vietoje vainikų velionę palydėti viena balta gėle.
