Praėjus beveik trejiems metams nuo išlaisvinimo iš savavališko sulaikymo Irane, Nazanin Zaghari-Ratcliffe 2025 metais Solsberio katedroje vykusiame pokalbyje su Šerborno vyskupe Karen Gorham papasakojo apie kalėjime patirtus išbandymus.
Į renginį susirinkusiai maždaug 900 žmonių auditorijai ji dėkojo ne tik klausytojams, bet ir visiems, kurie ją palaikė per ilgą sulaikymo laikotarpį.
2016 metų balandį Nazanin į Iraną atvyko su 22 mėnesių dukra aplankyti mamos per persų Naujuosius metus. Moteris buvo sulaikyta oro uoste, kai jau ruošėsi išvykti, ir įkalinta. Tuomet ji buvo prievarta atskirta nuo mažametės dukters bei šeimos.
Pasak Nazanin, pareigūnai ją išsivedė, o mamai pažadėjo, kad dukra grįš kitą rytą. Tačiau tas rytas išaušo tik maždaug po penkerių metų. Ji prisiminė buvusi sutrikusi ir negalėjusi suprasti, kur yra jos vaikas, o jaunos mamos atskyrimą nuo dukters pavadino itin žiauriu.
Nazanin buvo apkaltinta mėginimu nuversti Irano režimą ir beveik šešerius metus praleido nelaisvėje. Didžiąją šio laikotarpio dalį ji buvo laikoma liūdnai pagarsėjusiame Evino kalėjime, o dalį laiko praleido išleista laikinų atostogų, skelbia hostageinternational.org.
Devyni mėnesiai vienutėje
Pirmuosius devynis mėnesius Nazanin praleido vienutėje. Ji teigė, kad tokioje izoliacijoje labiausiai slėgė nežinia apie artimuosius ir nuolat kartojamas įtikinėjimas, esą niekam nerūpi jos likimas.
Moteris vienutę apibūdino kaip tylią prievartos formą, kuria siekiama žmogų nužmoginti. Kad ištvertų izoliaciją, ji ieškojo atramos, o ja tapo tikėjimas.
Nazanin pasakojo, kad vienutėje gulėdama ant pagalvės girdėdavo tik savo širdies plakimą ir dėl to negalėdavo užmigti. Vienintelis jos turėtas daiktas buvo šventoji knyga, kuri tuo metu suteikė daug pagalbos.
Vis dėlto šiandien, pasauliui susiduriant su sudėtingomis aplinkybėmis, ji teigė kvestionuojanti savo tikėjimą. Nepaisydama to, Nazanin sakė vis dar tikinti meile, žmogiškumu ir pagalba kitiems, nors į šiuos dalykus dabar žvelgia kitaip.
Moterų skyriuje atsirado daugiau laisvės
Perkelta į moterų skyrių, Nazanin galėjo užsiimti įvairia veikla: dirbti su mediena, lankytis sporto salėje, skaityti, gaminti maistą ir bendrauti su kitomis kalinėmis.
Po vienutės šis gyvenimas jai atrodė beveik kaip grįžimas į laisvę, nes ji vėl galėjo kalbėtis su žmonėmis, skaityti knygas ir būti tarp kitų. Kalinės, pasak jos, laikė save lygiomis ir viena kitą palaikė, nes visos išgyveno panašius sunkumus.
Ypač svarbu buvo tai, kad jos mama galėdavo į kalėjimą atvežti dukrą. Motina ir vaikas kartu žaisdavo bei spalvindavo, o Nazanin joms kepdavo blynus. Ji prisiminė, kad dukra būdavo dar labai maža, slapta atnešdavo kojinių ar šokolado, o prižiūrėtojai jai negalėdavo atsispirti.
Dukros išvykimas tapo dar vienu skaudžiu išbandymu
Laikui bėgant dukrai reikėjo pradėti lankyti mokyklą, todėl Nazanin ir Richardas priėmė sprendimą išsiųsti ją į Jungtinę Karalystę.
Nazanin šį sprendimą pavadino sunkiausiu savo gyvenime. Dukros apsilankymai buvo šviesiausia jos savaičių dalis, todėl po vaiko išvykimo moteris jautėsi visiškai tuščia.
COVID-19 pandemija tapo tam tikru blaškymu, tačiau laikotarpis vis tiek buvo labai sunkus. Dukra, pasak Nazanin, suteikė jėgų nepasiduoti. Moteris svajojo apie bendrą gyvenimą, apie tai, kaip pins vaikui kasas, ir stengėsi išlaikyti sveiką protą bei būti gera mama.
Richardo pastangos siekiant žmonos paleidimo
Pokalbyje dalyvavęs Nazanin vyras Richardas pasakojo, kad iš šalies ši situacija atrodė nesuprantama ir kėlė sumišimą bei baimę. Jo žmona su kūdikiu išvyko atostogų, tačiau buvo areštuota, todėl pirmąsias porą savaičių jis nežinojo, ko imtis.
Vėliau Richardas pradėjo kampaniją, kuria siekė paskatinti Jungtinės Karalystės vyriausybę aktyviau reikalauti žmonos paleidimo ir kartu parodyti Nazanin, kad dėl jos laisvės kovojama.
Nazanin teigė, kad žinojimas apie žmonių pastangas ją išlaisvinti suteikė vilties. Richardas savo ruožtu sakė, kad jam padėjo nepažįstamų žmonių gerumas. Nors už jį atsilyginti neįmanoma, šį gerumą, jo manymu, galima perduoti kitiems.
Paleista 2022 metų kovą
Nazanin kartu su Anoosheh Ashoori buvo paleista 2022 metų kovo 16 dieną.
Išvykdama į lėktuvą ji jautė prieštaringus jausmus ir svarstė, kada galės sugrįžti į savo gimtinę. Londoną moteris vadina namais, tačiau pabrėžė, kad gimė Irane, todėl ir ši šalis yra jos namai.
Nazanin teigė, kad kalintojai jai aiškino, jog jos įkalinimas susijęs su dar XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje susidariusia ginklų skola, kurią Jungtinės Karalystės vyriausybė buvo skolinga Iranui.
Moteris pabrėžė, kad ši skola neturėjo nieko bendra su ja, nes tuo metu, kai ji atsirado, Nazanin dar nebuvo gimusi. Nepaisant to, ji dėl šios situacijos buvo priversta gyventi tremtyje.
Laisvė neatnešė greito palengvėjimo
Po išlaisvinimo Nazanin, kaip ir daugelis buvusių įkaitų, susidūrė su sunkumais. Ji patyrė stresą ir potrauminio streso sutrikimą.
Moteris sakė, kad laisvė yra nuostabi ir jos vertę iš tikrųjų supranti tik tada, kai jos netenki. Tačiau praėjus maždaug metams po paleidimo jos organizmas nebeatlaikė ilgai kaupto streso. Nors ji manė su problemomis susidorojusi dar kalėjime, vėliau išryškėjo kūne susikaupusios traumos ir PTSS padariniai.
Nazanin pripažino, kad laisvėje nesinori skųstis, kai tiek daug žmonių vis dar laikomi kalėjimuose. Vis dėlto buvusiems kaliniams tenka susidurti su finansiniais sunkumais ir traumomis, kurios dažnai išryškėja tik grįžus namo.
Ji teigė, kad prisitaikymas prie gyvenimo po paleidimo buvo nelengvas ir truko ilgai. Šis procesas, pasak Nazanin, dar nėra pasibaigęs.
