Oro pavojaus signalai, virš Lietuvos skrendantys dronai ir juos sunaikinti kylantys naikintuvai šalies gyventojams tampa vis dažnesniu reiškiniu. Tačiau kas vyksta paskelbus, kad pavojus praėjo, ir kokia rizika gali slypėti nukritusiose dronų dalyse?
Šiuos klausimus naujienų portalui tv3.lt komentavo karybos ekspertas, Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Darius Antanaitis. Jis paaiškino, kaip priimamas sprendimas numušti ore esantį objektą, kas gali būti drono viduje ir kodėl prie jo nuolaužų negalima artintis.
Prieš numušant taikinį būtina jį atpažinti
D. Antanaičio teigimu, pirmiausia reikia aptikti ore esantį objektą, o tada nustatyti, kas jis yra. Danguje gali pasirodyti parasparniai, dideli paukščiai, balionai ar dronai.
Vėliau vertinama, ar objektas kelia pavojų. Ekspertas pabrėžė, kad ne kiekvieną taikinį būtina sunaikinti. Kaip pavyzdį jis pateikė Izraelio sistemą „Iron Dome“: jeigu nustatoma, kad taikinys nukris neapgyvendintoje vietovėje, sistema gali jo nebandyti numušti.
Jeigu objektas pripažįstamas galinčiu kelti grėsmę gyventojams, priimamas sprendimas jį sunaikinti. Tam gali būti naudojamos iš žemės paleidžiamos oro gynybos raketos arba naikintuvas.
Naikintuvo pilotas ar oro gynybos sistema taikinį gali užfiksuoti pagal radaro informaciją arba šilumos pėdsaką. Paleista raketa tada seka šiuos duomenis ir sunaikina objektą.
Tačiau po sprogimo drono dalys dėl gravitacijos nukrenta ant žemės. Jei tarp jų lieka nesprogusių sprogmenų ar kitų užtaisų, jie gali detonuoti skrydžio metu arba jau nukritę.
Nuolaužos nebūtinai reiškia, kad pavojus praėjo
Ekspertas pabrėžė, kad numuštas dronas ne visada tampa nepavojingas. Gyventojams rekomenduojama laikytis atokiau nuo nuolaužų dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia, dideliu greičiu krentančios dalys gali apgadinti turtą, sužaloti žmogų ar net kelti grėsmę jo gyvybei. Be to, aplinka gali būti užteršta drono viduje buvusiomis medžiagomis, apie kurias iš anksto nieko nežinoma, įskaitant chemines ar radioaktyviąsias medžiagas.
Dar viena rizika – ant žemės galintys sprogti sprogmenys ar šaudmenys.
D. Antanaitis aiškino, kad vien iš išorės, kol dronas dar skrenda, neįmanoma nustatyti, kas yra jo viduje. Net žinant drono klasę ar pavadinimą, negalima tiksliai pasakyti, kokį krovinį jis gabena.
Ekspertas kaip pavyzdį nurodė droną „Gerbera“. Iš pradžių jis buvo skirtas oro gynybos sistemoms apgauti arba jų pajėgumams išsekinti, tačiau vėliau pradėtas naudoti su nedideliu, o dar vėliau – ir didesniu sprogmenų kiekiu.
Todėl neaišku, ar nuolaužose nėra sprogmenų, cheminių ar radioaktyviųjų medžiagų. Prie jų artintis negalima ne tik dėl grėsmės sveikatai ir gyvybei, bet ir todėl, kad taip galima pakenkti tolesniam tyrimui. Specialistams svarbu nustatyti, koks tai buvo dronas, kokia programinė įranga jame naudota ir kitus reikšmingus duomenis.
