Tuo metu, kai Vilniuje pareigūnai aktyviai kovojo su „Vilniaus brigada“ ir jos padaliniais – „Melionų“, „Sportininkų“, „Mažylių“, „Centuriono“, „Smauglių“ bei kitomis gaujomis, Kaune veikė „Daktarų“ grupuotė.
Vilniaus ir Kauno nusikalstamas pasaulis tuomet skyrėsi. Kaunas buvo laikomas tautiniu miestu, todėl beveik vien iš lietuvių sudarytoms gaujoms įtakos darė vietos tradicijos ir papročiai.
Apie Vilniaus mafiją buvo galima spręsti, kad jos nariams svarbiausia – pinigai. Kauno nusikaltėliai dar laikėsi nerašyto kodekso, garbės žodis čia turėjo reikšmę. Išskirtinius pasakojimus apie „Daktarų“ veiklą 2003 metais paskelbė kriminalinių naujienų laikraštis „Akistata“.
Ar „Daktarai“ vis dar valdė Kauną?
Henrikas Daktaras buvo siejamas su didžiausiais Kauno nusikaltimais ir laikomas kriminalinio pasaulio autoritetu. Vis dėlto tuo buvo galima suabejoti. Po grįžimo iš kalėjimo pats H. Daktaras ne kartą sakė, kad jaunimas tapo neprognozuojamas ir nebeklauso senųjų. Kol teisėsauga laikinai pašalino Henytę iš aktyvaus gyvenimo, miestas nesustojo.
Kaune ir toliau buvo plėšiami žmonės, vagiami automobiliai, žudomi „torpedos“ bei įvairaus rango grupuočių lyderiai. Vyko kova dėl turto ir įtakos, o jaunesni nusikaltėliai vis garsiau reiškė pretenzijas į Kauno šešėlinio pasaulio vadovų vietą.
Klausimų kėlė ir tai, kad Henytei išėjus iš kolonijos buvo padegtas jo motinai priklausęs namas Vilijampolėje, o anksčiau – prestižinis butas Laisvės alėjoje. Tai galėjo reikšti, kad naujieji vadai senajam Kauno „valdovui“ bandė parodyti jo vietą.
Kas iš tiesų buvo Henrikas Daktaras, pravarde Henytė, kuriam tuo metu buvo 46 metai, anksčiau yra pasakojęs buvęs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vadovas Algimantas Kliunka.
Vidury nakties pažadintas kaunietis, išgirdęs žodį „daktarai“, greičiausiai negalvotų apie medikus. Šis pavadinimas jam pirmiausia sietųsi su nusikalstama grupuote arba „Daktarų“ šeima. Kaune buvo įsitvirtinęs įsitikinimas, kad „daktarai“ buvo, yra ir bus.
Grupuotė tapo savotiška miesto vizitine kortele. Net buvo sukurtas mitas, kad Henytės buvimas laisvėje Kaune ir Užliedžiuose reiškia tvarką bei ramybę. Išėjusį iš kolonijos H. Daktarą pasitiko daugybė fotografų ir televizijos kamerų. Kol jis kalėjo, žmona Ramutė žurnalistus vedžiodavo po garsiąją šeimos „pilį“, rodydavo įrengtą virtuvę, tačiau kartu pabrėždavo, kad viso namo nepajėgia apšildyti ir gyvena vos keliuose kambariuose.
Apie nuolat besišypsantį ir išvaizdų Henriką buvo sukurta daugybė pasakojimų. Jis vaizduotas tarsi „svieto“ lygintojas, skriaudžiantis turtinguosius ir padedantis vargšams. Redakciją pasiekdavo laiškai, kuriuose stokojantys žmonės prašė perduoti H. Daktarui jų prašymus ir paguodos žodžius. Toks geraširdžio įvaizdis prisidėjo ir prie to, kad jo sūnus Enrikas buvo išrinktas į Kauno tarybą – visuomenei iki tol beveik nežinomas vaikinas į viešumą iškilo tėvo vardu.
Žmonėms buvo įdomu stebėti nusikalstamo pasaulio elitą, ypač kai vienas jo atstovas rodomas kaip sportiškas, patrauklus ir kiek humaniškas daugiavaikis tėvas. Tačiau buvo ir tokių, kurie Henytę pažinojo iš kitos pusės.
Nuo smulkaus chuliganizmo iki įtakingos grupuotės
Vilijampolėje veikę „Daktarai“ pradėjo nuo smulkių nusikaltimų. Pirmą kartą Henrikas Daktaras 1976 metais buvo nuteistas 10 mėnesių už smulkų chuliganizmą. Po metų jis gavo nuosprendį už piktybinį chuliganizmą.
Praėjus dar dešimtmečiui, „Daktarai“ jau buvo viena geriausiai organizuotų gaujų. Iš pradžių jie plėšė garažus, o vėliau nusitaikė į vieną turtingiausių to meto sluoksnių – lapių fermų savininkus. Kadangi žvėrelių augintojai dažnai veikė nelegaliai, apiplėšti jie ne visada ryždavosi kreiptis į miliciją.
Oficialiai privatizavimo procesą Kaune koordinavo Zenonas Kaminskas, tačiau realią įtaką, kaip teigta, turėjo neoficialus privatizavimo komisijos pirmininkas, „Daktarų“ atstovas ir H. Daktaro giminaitis Rimantas Ganusauskas, pravarde Mongolas. Verslininkai, norėję įsigyti parduotuvę, fabriką ar net kioską, pirmiausia turėdavo susimokėti „šeimoms“, o tik tada dalyvauti aukcione.
Už mažos parduotuvės privatizavimą nusikaltėliai esą gaudavo apie 10 tūkst., o už stambesnio objekto – iki 100 tūkst. JAV dolerių. Dar viena itin pelninga veikla buvo reketas ir vadinamasis „stogas“.
Už privatizavimą ir reketą gautos lėšos buvo investuojamos į legalų verslą. Aplink Kauną pradėjo kilti „daktarų“ pilaitės, o pats Henytė dvarą pasistatė Kauno rajone, Užliedžiuose.
1992–1993 metais, teisėsaugos vertinimu, nusikaltėlių grupuotės aktyviai kūrėsi ir telkėsi aplink lyderius. Formavosi „šeimos“, o jų tarpusavio kovose netrūko šūvių. Viename iš išpuolių vos nežuvo ir pats Henytė.
Spalio 7-osios rytą prie restorano „Vilija“ atvažiavo juodas BMW. Iš automobilio išlipę keturi vyrai nuėjo į pagalbines patalpas ir pistoletais bei automatais nušovė penkis žmones. Manoma, kad kulkos buvo skirtos ne jiems, nes patalpose tuo metu buvo susirinkę apie 10 asmenų.
Besikalbant pro kabineto duris trumpam pasirodė nepažįstamas vyras. H. Daktaras, tarsi nujausdamas pavojų, atsistojo ir pasiūlė pokalbį pratęsti kitame kabinete. Kartu išėjo A. Laurinavičius (Luras), V. Gudzinskas (Guzas) ir V. Siaurusevičius (Siauras). Po maždaug 20 sekundžių nuaidėjo šūviai ir sprogo granatos. Penki vyrai liko ant grindų, tačiau pagrindinės grupuotės figūros išgyveno.
Išpuolis „Vilijoje“ buvo siejamas su kavinės savininku R. Ganusausku, Mongolu, kuris tuo metu vadovavo privatizavimui. Kai Kaune aidėjo šūviai, jis ilsėjosi Bulgarijoje. Henytė esą buvo nepatenkintas Mongolu dėl narkotikų vartojimo ir įtarimų, kad šis slėpė dalį turto. Bijodamas būti pašalintas iš „šeimos“, R. Ganusauskas pirmas ėmėsi veiksmų, tačiau grupuotės vadovybės sunaikinti nepajėgė ir netrukus dingo visiems laikams.
Alkoholio verslas ir „oficialus reketas“
Prekyba alkoholiu buvo laikoma viena pelningiausių sričių. A. Kliunka laikraščiui „Akistata“ pasakojo, kad į Generalinę prokuratūrą atvykęs S. Čiapas valandų valandas braižė alkoholio distribucijos schemas ir aiškino, kaip veikė Kauno „Daktarai“.
Sigitas Čiapas buvo buvęs etatinis KGB darbuotojas, nepriklausomoje Lietuvoje tapęs verslininku ir vienu iš alkoholio prekybos magnatų. Jis vadovavo bendrovei „Agora“. Pasak S. Čiapo, H. Daktaras su kitais asmenimis sukūrė įtakingą tarpininkų asociaciją ir nustatė, kad gamyklos gėrimus platinti gali tik šiai organizacijai priklausančios bendrovės. Norint prekiauti alkoholiu reikėjo įstoti į asociaciją ir mokėti mokesčius. S. Čiapo vertinimu, tai buvo oficialiai įformintas reketas.
Jis taip pat pasakojo, kad asociacijos distributoriai iš gamyklų pasiimdavo gėrimų ir už juos nesusimokėdavo. Kad sistema kurį laiką veiktų ir niekas nesiskųstų, pelnas būdavo dalijamas į tris dalis: asociacijai, distributoriams ir gamyklos direktoriui. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente vėliau rengti planai, kaip panaudoti šią informaciją, tačiau netrukus kauniečiai sužinojo, kad S. Čiapas bendradarbiauja su teisėsauga.
Kol prokurorai dirbo su S. Čiapu, „daktarai“ toliau platino alkoholį ir tik retkarčiais domėjosi, ar jau reikia rimčiau rūpintis savo saugumu. Galiausiai, kaip manoma, nusikaltėliams pabodo S. Čiapo veikla ir prokuratūrą pasiekė informacija, kad pasamdytas žmogus jį susprogdintų.
Tuo metu žiniasklaida aprašė kitą incidentą. Kaune, restorane „Vilija“, Naujuosius metus sutikdamas H. Daktaras pliaukštelėjo dainininkei Džordanai Butkutei. Ant jos veido buvo matyti mėlynės, o iš pradžių ji žurnalistams noriai pasakojo apie patirtą terorizavimą. Vėliau, supratusi, kad net ir žinomai dainininkei su Henyte juokauti nevalia, savo parodymus sušvelnino. Vis dėlto prokurorai nusprendė pasinaudoti šiuo įvykiu.
Algimantas Kliunka prisiminė, kad buvo sušauktas skubus pasitarimas ir nuspręsta suimti Henytę. Kauno apygardos prokuratūros pareigūnų paprašyta šeštadienio rytą iškviesti H. Daktarą pokalbiui.
Pasak prokuroro, H. Daktaras nieko blogo neįtarė ir į prokuratūrą atvyko šventiškai nusiteikęs, nes su šeima ketino važiuoti į Sartus. Tačiau išvykos nebuvo: keli automatais ginkluoti pareigūnai jį sulaikė ir išvežė į Vilnių.
Įspėjimo neužteko
Pirmiausia A. Kliunka paskambino S. Čiapui ir pranešė, kad Henytė suimtas bei kad informatoriui reikia pradėti saugotis.
Tuo metu Lietuva beveik neturėjo patirties saugant itin svarbius liudytojus. Nors liudytojų apsaugos programa jau buvo priimta, ji faktiškai neveikė: nebuvo pakankamo finansavimo ir nesukurta už jos įgyvendinimą atsakinga struktūra.
S. Čiapas pasitikėjo savo samdytais apsaugininkais ir nemanė, kad pavojus didelis. Jis taip pat tikėjo žiniasklaidos galia. Verslininkas nusprendė žurnalistams atskleisti, kad H. Daktaras suimtas būtent pagal jo parodymus, nes manė, jog po tokio viešumo niekas nedrįs prieš jį smurtauti.
Tačiau nutiko priešingai. Praėjus beveik nedaug laiko po viešo S. Čiapo pasakojimo žurnalistams, 1996 metų balandžio 5-osios rytą jis buvo nušautas.
