Padidėję limfmazgiai dažniausiai reiškia, kad organizmas reaguoja į infekciją, tačiau kai kuriais atvejais jie gali įspėti ir apie rimtesnius sveikatos sutrikimus. Į ką svarbu atkreipti dėmesį ir kada reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją, pasakoja Vilniaus šeimos klinikos „Meliva“ (anksčiau – „InMedica“) šeimos gydytoja Monika Fedaravičiūtė.
Limfmazgis – nedidelis pupelės formos limfinės sistemos organas, kurio žmogaus kūne yra šimtai. Didesnės jų grupės išsidėsčiusios kakle, pažastyse, krūtinėje, pilve ir kirkšnyse.
Limfmazgiai filtruoja limfą ir sulaiko į organizmą patekusias bakterijas, virusus, svetimas daleles bei kitas medžiagas. Juose esančios imuninės ląstelės padeda atpažinti ligų sukėlėjus ir su jais kovoti.
Infekcijos metu suaktyvėja imuninė reakcija: gali daugintis limfocitai ir gamintis antikūnai. Dėl to limfmazgis neretai padidėja arba tampa jautrus, pavyzdžiui, sergant gerklės, dantų ar kvėpavimo takų infekcija.
Dažniausiai kaltos infekcijos
Limfmazgių padidėjimą dažniausiai sukelia virusinės ligos, gerklės, tonzilių, ausų ir dantų infekcijos, taip pat bakteriniai odos bei minkštųjų audinių uždegimai. Rečiau tokius pokyčius lemia tuberkuliozė, toksoplazmozė, kai kurios lytiškai plintančios ligos ar ŽIV.
Limfmazgiai gali padidėti ir dėl autoimuninių ar uždegiminių ligų. Tokį poveikį kai kuriais atvejais turi ir vartojami vaistai.
Onkologinės ligos, limfoma, leukemija ar kitų navikų metastazės yra retesnės priežastys, ypač tuomet, kai limfmazgiai staiga padidėja kartu su infekcijai būdingais simptomais.
Dažniausiai žmonės patys užčiuopia paviršiuje esančius limfmazgius – kakle, po žandikauliu ir smakru, pažastyse, kirkšnyse arba virš raktikaulio. Giliau, krūtinės ląstoje, pilvo ertmėje ar dubenyje, esantys limfmazgiai paprastai nustatomi atliekant vaizdinius tyrimus.
Nedidelis limfmazgis kai kuriose kūno vietose gali būti apčiuopiamas ir visiškai sveikam žmogui. Todėl vertinama ne vien tai, ar jis užčiuopiamas, bet ir jo dydis, konsistencija, paslankumas, skausmingumas, pokyčio trukmė bei aplinkybės, kuriomis jis padidėjo.
Po kvėpavimo takų infekcijos limfmazgis nebūtinai sumažėja iš karto, kai praeina sloga, kosulys ar gerklės skausmas. Po virusinės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos jis paprastai palaipsniui mažėja per vieną–tris savaites, tačiau kai kuriems žmonėms gali būti apčiuopiamas ir tris–šešias savaites po ligos. Svarbiausia, kad limfmazgis laikui bėgant mažėtų, o ne augtų.
Panikuoti nereikia, tačiau ignoruoti taip pat nederėtų
Dažniausiai limfmazgių padidėjimas yra natūrali organizmo reakcija į infekciją, bet kartais jis gali būti susijęs ir su kitais sutrikimais. Per ilgai atidėliojant vizitą pas gydytoją, priežastis gali būti nustatyta pavėluotai.
Padidėjusio limfmazgio nereikėtų nuolat čiupinėti ar spaudyti, nes taip galima sukelti vietinį jautrumą.
Vien padidėjęs limfmazgis savaime nereiškia sunkios ligos – jis gali išlikti po neseniai persirgtos infekcijos. Vis dėlto į gydytoją reikėtų kreiptis, jei limfmazgis ilgą laiką nemažėja arba toliau didėja. Taip pat nereikėtų savarankiškai vartoti antibiotikų, nes padidėjimo priežastis ne visada būna bakterinė infekcija.
Kada limfmazgis tampa įspėjamuoju ženklu?
Pasitarti su šeimos gydytoju verta, jei limfmazgis išlieka ilgiau nei mėnesį, yra didesnis nei 1–1,5 cm, toliau didėja, yra kietas, nepaslankus arba visiškai neskausmingas ir didėjantis.
Medicininės konsultacijos reikėtų ir tuomet, kai padidėja kelių skirtingų sričių limfmazgiai, ypač esantys virš raktikaulių arba po jais. Susirūpinti reikėtų, jei kartu pasireiškia nepaaiškinamas karščiavimas, gausus naktinis prakaitavimas ar svorio kritimas.
Gydytojas pirmiausia išsiaiškina, kada limfmazgiai padidėjo ir ar nėra kitų simptomų. Taip pat klausiama apie neseniai buvusias keliones, kontaktą su sergančiais žmonėmis ar gyvūnais, skiepus ir pradėtus vartoti naujus vaistus.
Apžiūros metu įvertinama, kiek limfmazgių padidėję ir kuriose kūno vietose jie yra. Apčiuopiant vertinamas jų dydis, konsistencija, paslankumas, skausmingumas, taip pat nustatoma, ar padidėjęs vienas limfmazgis, ar keli sudaro grupę.
Jeigu pokyčių priežastis lieka neaiški, gali būti atliekamas bendras kraujo tyrimas ir vertinami uždegimo rodikliai – CRB bei ENG. Atsižvelgiant į situaciją, skiriami tyrimai dėl infekcinių, autoimuninių ar kitų ligų. Gydytojas taip pat gali paskirti ultragarsinį tyrimą, o prireikus pacientas nukreipiamas pas specialistą išsamesniam ištyrimui arba limfmazgio biopsijai.
