Alytaus Likiškėlių progimnazijos pradinio ugdymo mokytoja Deivilė Aranauskaitė pasakoja, kad išskirtinį vardą jai po ilgų svarstymų išrinko tėvai. Moteris ne kartą ieškojo jo reikšmės ir aiškina, kad „dei“ siejamas su dievu ar deive, o „vil“ reiškia viltį ir tikėjimą.
Dar vaikystėje Deivilė džiaugėsi turėdama neįprastą vardą. Jai patiko, kad jis retas ir iš karto išskiria iš kitų, o ilgainiui vardas tapo svarbia jos tapatybės dalimi.
Apie Deivilę pasakojama Alytaus miesto savivaldybės pranešime, publikuotame cikle „Po vardu – alytiškis“. Šis ciklas skirtas retesnius vardus turintiems miesto gyventojams ir jų istorijoms.
Alytus jai reiškia ramybę, artumą ir žalumą
Deivilė sako, kad Alytus ją užaugino ramia, paprasta ir artumą vertinančia asmenybe. Tai miestas, į kurį visada gera sugrįžti, nes čia liko daug svarbių prisiminimų ir žmonių.
Alytų ji apibūdina trimis žodžiais: ramybė, artumas ir žaluma. Miestas jai pirmiausia asocijuojasi su parkais ir vietomis, kuriose galima atsitraukti nuo kasdienės rutinos.
Saviausios alytiškei yra su vaikyste ir mokyklos metais susijusios vietos. Nors jos nebūtinai kuo nors išskirtinės, kiekviena saugo tam tikrą prisiminimą. Deivilės manymu, vietą sava padaro ne pats objektas, o tai, kiek savo gyvenimo joje palieki.
Paklausta, kokią alytiškiams būdingą savybę atpažįsta savyje, ji įvardija paprastumą. Moteriai nereikia daug triukšmo ar nuolatinio veiksmo.
Vaikystėje Alytus jai atrodė gerokai didesnis. Dabar miestą ji mato suaugusio žmogaus akimis: pastebi ne tik konkrečias vietas, bet ir tai, kaip keičiasi pats miestas. Deivilė neabejoja, kad aplinka, žmonės ir patirtys suformavo ją tokią, kokia yra šiandien, todėl Alytus neatsiejamas nuo jos gyvenimo istorijos.
Mokytojai paskatino pasirinkti profesiją
Baigusi Jotvingių gimnaziją, Deivilė iš mokyklos metų labiausiai išsinešė sutiktus žmones ir patirtis. Ji pabrėžia, kad mokytojai daro didelę įtaką jauno žmogaus asmenybei: ne tik perteikia žinias, bet ir savo pavyzdžiu gali įkvėpti, sustiprinti pasitikėjimą savimi bei paveikti profesinį pasirinkimą.
Pačios mokyklos laikotarpiu keli mokytojai jai parodė, ką reiškia nuoširdžiai mylėti savo darbą. Jų atsidavimas, bendravimas su mokiniais ir įdedamos pastangos tapo pavyzdžiu, kokia gali būti mokytojo profesija ir kokia mokytoja ji pati norėtų būti.
Šiandien Deivilei šiek tiek juokinga kartoti mokiniams tuos pačius raginimus, kuriuos kadaise girdėjo pati: klausytis ir nepertraukti draugo.
Pedagogikos studijose atrado savo kryptį
Deivilė baigė pradinio ugdymo ir ankstyvosios užsienio kalbos bakalauro studijas, o šiuo metu tęsia švietimo vadybos magistro studijas. Pradinį ugdymą ji pasirinko norėdama prisidėti prie jaunų asmenybių formavimo, vaikus įkvėpti, motyvuoti ir jiems padėti. Be to, dirbant su mažaisiais, pasak jos, nebūna dviejų vienodų dienų.
Po bakalauro studijų mokytoja nusprendė nesustoti ir pasirinko švietimo vadybos magistrantūrą. Joje ji gilina žinias, ieško naujų savirealizacijos galimybių švietimo srityje ir mokyklą bando matyti ne tik iš mokytojos, bet ir iš platesnės perspektyvos. Jai įdomu kurti, išbandyti naujus dalykus, prisidėti prie ugdymo proceso ir galbūt ateityje save atrasti kitame mokyklos vaidmenyje.
Noras tapti mokytoja Deivilei atsirado dar vaikystėje, kai ji mėgdavo žaisti mokyklą ir mokyti skaityti lėles. Vėliau ši aistra buvo prislopusi, tačiau vyresnėse klasėse per Mokytojų dieną išbandžiusi mokytojos vaidmenį ji vėl išryškėjo. Tuomet tapo aišku, kad tai yra jos pašaukimas.
Už klasės durų laukia dar vienas darbas
Pradėjusi dirbti Deivilė iš naujo įvertino palaikymo svarbą. Jai reikalinga ne tik kolegų ir mokyklos administracijos, bet ir artimųjų pagalba. Mokytojo darbas, pasak jos, neapsiriboja tuo, kas vyksta klasėje, o sunkesnėmis akimirkomis daug lemia šalia esantys žmonės.
Ji taip pat nori paneigti įsitikinimą, kad mokytojai dirba tik iki pietų. Pasibaigus pamokoms prasideda dokumentų tvarkymas, pamokų planavimas, pasiruošimas ir idėjų paieška. Mokytojui tenka galvoti ir apie tai, kaip sukurti mokiniams saugias, patrauklias bei mokytis skatinančias erdves.
Prieš mokydamas vaikus, mokytojas, jos manymu, turi išmokti pažvelgti į pasaulį jų akimis. Suaugusiajam kai kurie dalykai gali atrodyti aiškūs ar neįdomūs, tačiau vaikui jie gali tapti visiškai nauju pasauliu.
Dvidešimt pirmokų – didesnis iššūkis nei skaitymo pamokos
Likiškėlių progimnazijoje Deivilė yra 1c klasės mokytoja. Ji šį darbą vadina prasmingu, įdomiu ir kupinu iššūkių, ypač todėl, kad pirmokai dar tik mokosi būti mokiniais.
Mokytojos vertinimu, sunkiau ne išmokyti pirmoką skaityti, o susitarti su dvidešimčia skirtingų vaikų. Skaitymui išmokyti galima pasitelkti metodus ir pratimus, tačiau skirtingų asmenybių klasė reikalauja kitokio lankstumo.
Darbas su vaikais ją išmokė kantrybės ir priminė, kad ne viską galima suplanuoti. Kartais parengtas pamokos planas nepasiteisina, nes mokiniai parodo, jog tą dieną jiems reikia visai kito dalyko.
Į klasę atėjus liūdnesnei nuotaikai, vaikai, pasak Deivilės, gali ją greitai pagerinti. Kartais pakanka vieno netikėto klausimo ar komentaro, kad pati mokytoja pradėtų juoktis.
Triukšmingoje klasėje jos „slaptas ginklas“ – ramybė. Ji ne visada kalba garsiau už vaikus: kartais tiesiog nustoja kalbėti ir palaukia. Tuomet mokiniai patys supranta, kad reikia susikaupti, ir pradeda raminti vieni kitus, nes mokytoja laukia.
Jeigu 1c klasė apie savo mokytoją parašytų sakinį, Deivilė norėtų perskaityti: „Su mūsų mokytoja gera būti, nes ji mus supranta.“ Jai tai būtų vienas gražiausių įvertinimų.
Mokytis ir atrasti ji mėgsta kartu su mokiniais
Deivilė neturi vieno konkretaus pomėgio. Jai įdomu mokytis įvairių dalykų, išbandyti naujas veiklas ir nuolat ko nors išmokti. Dėl to jai patinka pats mokymosi procesas, o ilgai užsibūti vienoje vietoje sunku.
Vaiku ji pasijunta kasdien, kai pamokose mokinius stengiasi sudominti žaidimais ir kūrybinėmis veiklomis. Jai smagu kartu įsitraukti ir matyti, kaip mokymasis virsta žaidimu bei atradimu. Daugiausia džiaugsmo suteikia paprasti dalykai: mokinių laimėjimas įveikus užduotį, apkabinimas ar šypsena.
Jeigu vienai dienai galėtų apsikeisti vietomis su mokiniu, Deivilė norėtų dar kartą patirti pirmąją klasę, tik pažvelgti į ją naujomis akimis. Jai būtų įdomu pamatyti mokyklą taip, kaip ją mato pirmokas – kai viskas dar nepažįstama, nauja ir pilna atradimų.
Deivilė save apibūdina kaip alytiškę ir mokytoją, kasdien augančią kartu su savo mokiniais. Ji mano, kad kiekvienam žmogui kartais verta pažvelgti į savo vidinį vaiką, kuris nebijo smalsauti, žaisti ir mokytis.
