Spalio 11-osios vakarą Lietuvą pasiekė liūdna žinia – eidamas 78-uosius metus mirė žurnalistas ir redaktorius Henrikas Vaitiekūnas. Televizijos žiūrovams gerai pažįstamo žmogaus netektis sukrėtė žurnalistų bendruomenę. Prisiminimui pateikiamas paskutinis H. Vaitiekūno interviu naujienų portalui tv3.lt, vykęs 2023 metų lapkritį.
Tuo metu žurnalistas buvo ką tik išleidęs pirmąją savo knygą „Felčerio užrašai“. Joje sudėta daugiau nei septyniasdešimt per pastaruosius septynerius metus parašytų esė apie sveikatą, įvairias įdomybes ir gyvenimiškus pastebėjimus. H. Vaitiekūnas tuomet sakė, kad ši knyga labiausiai skirta smalsiems žmonėms, nes joje galima daug ką sužinoti.
Knygos atsiradimą siejo su redakcija
Su H. Vaitiekūnu susitikta Vilniuje, Gedimino prospekte. Nuo žvarbaus rudens vėjo pokalbis persikėlė į jaukią netoliese esančią kavinę. Maišydamas kavą pašnekovas juokavo, kad laukė kritikos, tačiau 40 metų žurnalistinis darbas esą padėjo užsiauginti storą odą.
Knygos viršelyje buvo parašyta, kad joje skaitytojai ras sveikatos patarimų, proto mankštos ir gyvenimiškų pamąstymų. Paklaustas, kodėl po keturių dešimtmečių televizijoje ėmėsi rašyti apie sveikatą, H. Vaitiekūnas sakė, kad tai pirmiausia buvo „Lietuvos sveikatos“ redakcijos nuopelnas.
Pasiilgęs rašymo jis nuėjo į jam visiškai nepažįstamą redakciją ir pasiūlė savo paslaugas. Iš pradžių redaktoriai į idėją žiūrėjo kritiškai, tačiau po kelių tekstų jo darbai patiko ir žurnalistas gavo nuolatinę skiltį. H. Vaitiekūnas ypač vertino tai, kad galėjo laisvai rinktis temas – nė vieno jo pasiūlymo redakcija nebuvo atmetusi.
Jis pripažino esantis gana toli nuo sveikatos srities, todėl redaktorė pasiūlė rašyti iš paciento perspektyvos. Vis dėlto ilgainiui paaiškėjo, kad tekstuose jis kalba ne tik apie sveikatą, bet ir apie daugybę kitų dalykų, kurie su ja vienaip ar kitaip susiję.
Knygos formatą pasiūlė leidykla. H. Vaitiekūnas sakė, kad leidinys nėra išskirtinis įprasta prasme, tačiau jo žurnalistinis pobūdis šiandien neįprastas, nes tokios knygos retai leidžiamos.
Po pasitraukimo iš aktyvios veiklos televizijoje jis buvo sulaukęs keturių pasiūlymų išleisti knygą. Tačiau tuomet leidėjai norėjo, kad jis pasakotų apie televizijos užkulisius, o tokia idėja žurnalisto nesudomino. Apie knygą jis juokavo ir kalbėdamas apie anūkus – šie didelio įspūdžio esą neparodė.
Dedikacija turėjo būti skirta Filomenai Taunytei
H. Vaitiekūnas apgailestavo, kad iš spaustuvės išėjusioje knygoje neatsirado dedikacijos. Tik vėliau jis prisiminė, kad leidinį norėjo skirti Filomenai Taunytei.
Su ja žurnalistas susipažino filmuodamas, vėliau ne kartą susitiko profesinėje veikloje, o galiausiai abu tapo draugais. F. Taunytę jis laikė žmogumi, į kurį norėtų lygiuotis. Nors ji buvo gydytoja, jos požiūris į sveikatą ne visada sutapo su įprastomis nuostatomis – ji sakydavo, kad nėra nieko sveikiau už lašinius ir svogūną.
H. Vaitiekūnas teigė, kad ir jo patarimai dažnai būdavo netradiciniai, tačiau juos visada lydėdavo raginimas dėl viso pikto pasitarti su gydytoju.
Jo tekstai išsiskyrė trumpumu. H. Vaitiekūnas sakė, kad tokį rašymo būdą atsinešė iš televizijos. Knygos redaktorė gyrė trumpus kūrinius, o pats autorius aiškino, kad tai – televizijos mokyklos rezultatas.
Vienu jo mokytojų buvo žurnalistas Anatolijus Beriozovas. Tuo metu „Panoramos“ reportažai trukdavo tris minutes, tačiau autoriai dažnai į nustatytą laiką netilpdavo. Kartą A. Beriozovas visus reportažus tiesiog nukirpo ten, kur baigėsi trys minutės, todėl eteryje pasirodė keturi ar penki siužetai be pabaigų. Nors žiūrovams tai buvo nemalonu, jaunieji žurnalistai pamoką suprato.
Ši patirtis H. Vaitiekūnui padėjo pajusti, kada skaitytojui tekstas gali tapti nebeįdomus.
Tekstus dėliojo kaip bokštą iš kaladėlių
„Felčerio užrašuose“ galima rasti faktų, skatinančių pasukti galvą, gyvenimiškų pastebėjimų ir patarimų apie sveikatą. Pats autorius juokėsi, kad kartais perskaitęs savo tekstą pagalvodavo, jog jis parašytas labai gerai, o tik vėliau prisimindavo, kad jį parašė pats.
Rašydamas H. Vaitiekūnas mėgo žaisti skaitytojo dėmesiu ir tekstą dėliodavo tarsi bokštą iš kaladėlių. Jo manymu, žurnalisto darbas – iš įvairių šaltinių surinkti svarbiausią esmę ir paprastame reiškinyje pastebėti tai, ko kiti nepamato.
Tokiam darbui reikia daug skaityti. H. Vaitiekūnas prisiminė, kad tėvai, kai jam buvo penkeri, net atimdavo knygas, kad šis neperskaitytų per daug. Vis dėlto jis skaitydavo laikraščius, nors anuomet juose beveik nieko, išskyrus politiką, nebūdavo.
Dideliu romanų mėgėju žurnalistas savęs nelaikė – jį labiau traukė dokumentinė literatūra. Savo gyvenimo mokytoju jis vadino Ernestą Hemingvėjų. Dėl šrifto dydžio ne visas knygas jam buvo lengva skaityti, tačiau skaitymo pomėgio jis neatsisakė.
Apie savo sveikatą kalbėti nemėgo
H. Vaitiekūnas pripažino, kad gyvenimiška patirtis leidžia lyginti iš pirmo žvilgsnio nesulyginamus dalykus. Per ilgą gyvenimą jam teko susidurti ir su rimtais sveikatos išbandymais – dėl onkologinės ligos bei kitų problemų Santaros klinikos buvo tapusios beveik antraisiais namais.
Vis dėlto asmeninės sveikatos temos į savo tekstus jis įtraukdavo nedaug, nes apie ligas pasakoti nemėgo. Žurnalistas sakė neturintis priekaištų gydytojams ir savo išgyvenimus aiškino tuo, kad jam pasisekė bei jis pateko į gerų specialistų rankas. Jis teigė, kad praktiškai du kartus galėjo būti palaidotas, tačiau taip nenutiko.
Paklaustas apie geros sveikatos paslaptį, H. Vaitiekūnas juokavo, kad jo vardas galbūt jau buvo įrašytas tarp mirusiųjų, todėl liga jį pamiršo.
Tačiau svarbiausias jo patarimas buvo kitoks: nekalbėti apie savo ligas su kaimynais, sutuoktiniais ir artimaisiais. Anot jo, toks pasakojimas aplinkiniams dažniausiai nėra įdomus – jie tik liūdi, kad žmogus serga, bet negali niekuo padėti. Be to, nuolat kalbėdamas apie ligas žmogus dar labiau apsunkina save.
H. Vaitiekūnas savanoriavo pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijoje POLA. Sergantieji ir jų artimieji galėjo jam paskambinti bet kada. Jis sakė džiaugiąsis tokiais skambučiais, nes savo patirtimi galėdavo nuraminti žmones, kurie išgirdę diagnozę ima ieškoti įvairiausių pagalbos būdų.
Pašnekovas pasakodavo apie savo patirtį ir kitus žmones, kurie, nepaisydami tos pačios ligos, toliau dirba ir gyvena aktyviai. Jo manymu, toks pokalbis gali žmogų sugrąžinti į gyvenimą ir tapti tam tikra gydančia pagalba.
Norėjo parašyti vadovėlį žurnalistams
H. Vaitiekūnas ragino mankštinti ne tik kūną, bet ir protą. Pamatęs nepažįstamą žodį jis visada stengdavosi išsiaiškinti jo reikšmę, nesvarbu, ar jį aptikdavo knygoje, internete, ar išgirsdavo gatvėje.
Jis pabrėžė, kad nereikia bijoti pripažinti nežinant. Kartu, jo manymu, verta gerbti ir tuos, kurie žino daugiau, nors žmonės neretai nemėgsta už save daugiau išmanančių asmenų.
Draugai H. Vaitiekūną ragino iš karto pradėti rengti antrąją knygą. Jis sakė, kad medžiagos jai tikriausiai pakaktų, tačiau leidinys nebūtų toks įdomus kaip pirmasis. Vietoj to žurnalistas turėjo kitą sumanymą – parašyti knygą-vadovėlį žurnalistams.
Apie šią idėją kalbėdamasis su vienu išsilavinusiu žmogumi išgirdo, kad vadovėliams taikomi sudėtingi derinimo su ministerijomis reikalavimai. H. Vaitiekūnas į tai pažvelgė su humoru ir svarstė, kad knygą būtų galima pavadinti „netikru“ arba „apytiksliu“ vadovėliu žurnalistams.
