Mikologas Jonas Kasparavičius naujienų portalui tv3.lt pasakoja, kad žmonės vis dažniau nori išbandyti ką nors naujo. Tuo susidomėjimą kelia ir rudoji voveraitė – šį grybą gana nesunku atpažinti, o tinkamose augavietėse jo galima rasti nemažai.
Susidomėjimą skatina noras atrasti ką nors naujo
J. Kasparavičiaus teigimu, rudųjų voveraičių populiarumą gali lemti paprastas smalsumas. Grybautojai ir nuomonės formuotojai kasmet ieško, kuo nustebinti kitus ar ką nors įdomaus atrasti.
Nors rudoji voveraitė nėra nauja grybų rūšis, pastaruoju metu ja imta domėtis labiau. Prie to prisideda ir tai, kad ją atpažinti nėra itin sudėtinga.
Vis dėlto mikologas pabrėžia, jog renkant grybus būtina įsitikinti, kas dedama į krepšį. Rudoji voveraitė paprastai lengvai atskiriama, todėl apsinuodijimo tikimybė nedidelė, jei žmogus žino, ką renka. Tačiau ją galima supainioti su kitomis artimomis voveraičių rūšimis.
Kur ieškoti rudųjų voveraičių?
Rudosios voveraitės Lietuvoje nėra taip plačiai paplitusios kaip paprastosios, todėl sėkmė labai priklauso nuo to, ar grybautojas žino tinkamas vietas.
Šių metų rudenį palankiose augavietėse jų dar galima aptikti gana gausiai. Nors įprastai rudųjų voveraičių būna mažiau nei paprastųjų, jos auga grupėmis. Todėl radus tinkamą vietą laimikis gali būti nemažas.
Šie grybai dažniausiai auga spygliuočių miškuose, kur dirvožemis nėra itin rūgštus. Jiems taip pat svarbi drėgmė ir aukščiau esantys gruntiniai vandenys. Rudųjų voveraičių galima aptikti ir netoli pelkių bei ežerų.
Mikologas aiškina, kad jos dažniausiai aptinkamos konkrečiuose miškuose, kuriuose susidaro tinkamos augimo sąlygos. Žinantiems tokias vietas jų rasti nėra sunku.
Kuo rudosios voveraitės skiriasi nuo paprastųjų?
Pasak J. Kasparavičiaus, pagrindinis skirtumas tarp rudųjų ir paprastųjų voveraičių yra išvaizda. Maistine verte šie grybai yra gana panašūs: abiejuose aptinkama panašus kiekis baltymų, angliavandenių ir riebalų.
Rudosiose voveraitėse baltymų gali būti šiek tiek daugiau, tačiau iš esmės jų maistinė sudėtis nesiskiria. Jose taip pat yra panašių medžiagų ir beta karoteno.
Mikologas primena, kad rudosios voveraitės, kaip ir paprastosios, nuo seno buvo naudojamos liaudies medicinoje. Joms tradiciškai priskirtas teigiamas poveikis virškinimui ir regėjimui, taip pat gebėjimas naikinti žarnyno parazitus.
Tačiau tokias savybes reikėtų vertinti kaip liaudies medicinos tradiciją, o ne moksliškai įrodytą gydomąjį poveikį.
Skonis priklauso nuo kiekvieno žmogaus
Rudųjų voveraičių skonį žmonės vertina nevienodai. Kai kuriems jos patinka, o dalis grybautojų jas laiko net skanesnėmis už paprastąsias. Šie grybai turi savitą aromatą.
Nors pagal maistingumą jų negalima lyginti su kai kuriomis kitomis grybų rūšimis, sriuboms ar kepimui su sviestu ir prieskoniais rudosios voveraitės, anot mikologo, tinka puikiai.
J. Kasparavičius pabrėžia, kad skonio vertinimas visuomet yra subjektyvus – kiekvienas žmogus gali turėti skirtingą nuomonę.
Rudoji voveraitė nėra naujas atradimas: žmonės ją renka ir vartoja jau seniai. Dabartinis susidomėjimas veikiau reiškia anksčiau žinoto grybo atradimą iš naujo.
