Po sėkmingo skiepijimo darbas su obelimi nesibaigia. Kai įskiepis prigyja ir pradeda aktyviai augti, reikia nuspręsti, kuris ūglis taps pagrindine medžio viršūne, pašalinti iš poskiepio augančius ūglius ir neperlenkti lazdos genint šonines šakeles. Tai ypač svarbu, jei į laukinę ar iš sėklos išaugintą obelaitę buvo įskiepyta koloninio augimo veislė.
Jei dar tik renkatės sodinuką, palyginkite ir grunte bei vazone augintas kolonines obelis.
Kai prigyja du įskiepiai, kurį palikti?
Skiepijant storesnį poskiepį kartais paliekami du įskiepiai arba po skiepijimo susiformuoja du stiprūs vertikalūs ūgliai. Pirmaisiais metais tai nebūtinai yra problema – keli augantys įskiepiai gali net padėti greičiau apauginti didesnę skiepijimo žaizdą. Tačiau formuojant siaurą koloninę obelį ilgainiui paprastai patogiau turėti vieną aiškų pagrindinį stiebą.
Renkantis, kurį iš dviejų ūglių palikti, nereikėtų vadovautis vien tuo, kuris aukštesnis. Geresnis kandidatas yra tiesesnis, sveikesnis ir tvirčiau su skiepijimo vieta suaugęs ūglis. Taip pat verta pasižiūrėti, kokiu kampu jis auga ir ar pašalinus kitą stiebą neliks nepatogi didelė žaizda.
Jeigu medis po skiepijimo jau augo kelis sezonus ir abu stiebai konkuruoja kaip dvi viršūnės, vieną iš jų galima pašalinti. Koloninei formai viena stipri centrinė ašis paprastai yra praktiškesnė nei dvi tarpusavyje konkuruojančios viršūnės.
Visi ūgliai žemiau skiepo nėra koloninės veislės dalis
Po skiepijimo labai svarbu atskirti, kas auga iš įskiepio, o kas – iš poskiepio. Ūgliai, pasirodę žemiau skiepijimo vietos, priklauso poskiepiui. Jei jie paliekami, medis eikvoja energiją augindamas ne pasirinktą koloninę veislę, o laukinės ar kitos poskiepio obels ūglius.
Tokius jaunus ūglius geriausia pašalinti vos pastebėjus. Kuo ilgiau jie paliekami, tuo labiau sumedėja ir tuo didesnė žaizda lieka juos nupjovus. Jei atžalos kyla tiesiai iš šaknų ar kamieno pagrindo, taip pat verta patikrinti, ar jos tikrai prasideda žemiau skiepo.
Didelio pjūvio sodo tepalu dengti nebūtina
Pašalinant antrą stiebą svarbiausias yra pats pjūvis. Šaką ar stiebą reikėtų pašalinti švariu, aštriu įrankiu, nepaliekant ilgo stuobrelio ir kartu neįpjaunant į pagrindinio kamieno audinius.
Anksčiau vaismedžių pjūvius buvo įprasta gausiai tepti sodo tepalu ar specialiais dažais. Šiuolaikinėse obelų genėjimo rekomendacijose to paprastai nebereikia. Sveikas medis tinkamai atliktą pjūvį apauga savo audiniais, o žaizdos padengimas tepalu nebūtinai pagreitina gijimą.
Daug svarbiau genėti sausu oru, naudoti švarų ir aštrų įrankį bei nepažeisti šakos pagrinde esančios natūralios apykaklės. Jei įrankiu prieš tai pjautas ligotas medis, jį verta nuvalyti prieš pereinant prie kito augalo.
Ką pasako gerai sugijusi skiepijimo vieta?
Po sėkmingo skiepijimo poskiepio ir įskiepio audiniai palaipsniui suauga. Po kelių sezonų skiepijimo vietoje turėtų matytis susiformavęs randinis audinys, o pats įskiepis – tvirtai laikytis ir normaliai augti.
Skiepijimo juostos paskirtis – laikinai išlaikyti glaudų kontaktą tarp sujungtų augalo dalių ir apsaugoti vietą, kol ji suauga. Kai kurios šiuolaikinės juostos suyra savaime, kitų negalima palikti neribotam laikui, nes storėjant stiebui jos gali pradėti jį veržti. Todėl visada verta žinoti, kokia medžiaga buvo naudota.
Obelis galima dauginti skirtingais skiepijimo ir akiavimo būdais, todėl vien faktas, kad darbas atliktas vasarą, nepasako, ar metodas buvo tinkamas. Kai kurios technikos atliekamos pavasarį, kitos – vasaros metu. Svarbiausia, kad pasirinktas būdas atitiktų sezoną ir įskiepio bei poskiepio būklę.
Laukinis poskiepis ir koloninė veislė atlieka skirtingą darbą
Jei koloninės obels veislė įskiepyta į iš sėklos išaugusią ar laukinę obelaitę, nereikėtų tikėtis tokio pat dydžio medžio kaip tada, kai ta pati veislė skiepijama į žemaūgį poskiepį.
Poskiepis daro didelę įtaką augimo stiprumui, galutiniam medžio dydžiui ir daliai kitų savybių. Sėkliniai obelų poskiepiai paprastai būna gerokai augesni už žemaūgius kloninius poskiepius, nors konkretus rezultatas priklauso nuo paties poskiepio ir įskiepytos veislės.
Koloninio augimo pobūdį daugiausia lemia įskiepyta veislė. Todėl ant stipriai augančio poskiepio koloninė veislė gali išlaikyti siauresnę architektūrą, tačiau pats medis gali būti aukštesnis ir augesnis nei tokia pati veislė ant silpno poskiepio. Vien žodis „koloninė“ nereiškia, kad vaismedis automatiškai liks mažas.
Ar reikia trumpinti šonines šakeles?
Čia svarbiausia pirmiausia žinoti, ar įskiepyta veislė yra tikrai natūraliai koloninio augimo, ar įprasta obelis, kurią norima formuoti kaip siaurą kordoną. Šių dviejų medžių genėjimas nėra vienodas.
Tikros koloninės obelys natūraliai formuoja trumpus šoninius ūglius ir vaisines šakutes arti pagrindinio kamieno. Tokiu atveju nereikėtų mechaniškai trumpinti kiekvienos šoninės šakelės. Trumpi, ramiai augantys ūgliai gali būti būtent tos vietos, kuriose vėliau formuosis žiediniai pumpurai ir vaisiai.
Pašalinti ar patrumpinti verta tuos ūglius, kurie tampa neįprastai ilgi, stipriai konkuruoja su viršūne, kryžiuojasi arba aiškiai gadina norimą siaurą medžio formą. Pagrindinės viršūnės be reikalo trumpinti nereikėtų, kol medis nepasiekė norimo aukščio.
Jeigu medis nėra genetiškai koloninis, o tik formuojamas kaip vertikalus kordonas, šoninių ūglių vasarinis genėjimas yra gerokai svarbesnis. Tokiu atveju ilgesni einamųjų metų šoniniai ūgliai reguliariai trumpinami, kad medis liktų siauras ir formuotų daugiau vaisinių šakučių.
Kodėl jauna obelis dar gali nežydėti?
Dveji metai po skiepijimo dar negarantuoja žiedų. Jaunas įskiepis pirmiausia turi suformuoti pakankamai stiprų kamieną, šaknis ir vaisines šakutes. Kada pasirodys pirmieji žiedai, priklauso nuo veislės, poskiepio, augimo stiprumo, genėjimo ir augimo sąlygų.
Stipriai augantis sėklinis poskiepis gali skatinti intensyvesnį vegetatyvinį augimą, todėl medis nebūtinai pradės derėti taip anksti kaip ta pati veislė ant žemaūgio poskiepio. Per stiprus genėjimas taip pat gali skatinti naujų ūglių augimą vietoj žiedinių pumpurų formavimosi.
Dėl to nereikėtų genėti vien siekiant „priversti“ jauną koloninę obelį žydėti kitais metais. Geriau išlaikyti vieną aiškią viršūnę, pašalinti poskiepio atžalas bei akivaizdžiai netinkamus ūglius ir leisti trumpoms vaisinėms šakelėms subręsti.
Ką patikrinti po formavimo?
Po genėjimo jauną medį verta stebėti ne vien iki sezono pabaigos. Patikrinkite, ar prie skiepo neatsiranda naujų poskiepio ūglių, ar pasirinkta viršūnė auga tiesiai, ar skiepijimo vieta nėra įtrūkusi ir ar stiprus vėjas nelanksto dar jauno sujungimo.
Jei kamienas dar lankstus, gali prireikti atramos, tačiau rišimo vieta neturi įsirėžti į žievę. Augant medžiui raiščius reikia periodiškai patikrinti ir atlaisvinti.
Gerai suformuota koloninė obelis neturėtų būti medis, nuo kurio kasmet nukerpama kuo daugiau šakų. Tikslas priešingas – išlaikyti aiškią centrinę ašį, neleisti poskiepiui konkuruoti su įskiepiu ir išsaugoti trumpus vaisinius ūglius, ant kurių vėliau formuosis derlius.
