Prieš kelis dešimtmečius nusikalstamas susivienijimas „Vilniaus brigada“, vadovaujamas Boriso Dekanidzės, kontroliavo ne tik Vilnių. Ši grupuotė turėjo įtakos ir kituose Lietuvos miestuose bei užsienyje.
Dėl tokios padėties kitoms sostinės gaujoms dažniausiai tekdavo tik nedidelė nusikalstamo verslo dalis. Viena įtakingiausių grupuočių po „Vilniaus brigados“ buvo laikoma „Smauglių“ gauja.
Apie jos veiklą 1990–2000 metais išliko nedaug informacijos. Iš pradžių ši grupuotė vadinta „Udavų“ vardu – iš rusų kalbos tai reiškia vieną smauglių rūšį. Plačiau „Smauglių“ pavadinimas nuskambėjo jau šiame amžiuje, kai buvo sulaikyti ir įkalinti keli jaunesnės kartos atstovai.
„Vilniaus brigados“ nusikaltimus tyręs tuometis Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas pasakojo apie sudėtingą laikotarpį, su kuriuo susidūrė nepriklausomybę atkūrusi Lietuva.
Daugiau nusikalstamo pasaulio užkulisių galima pamatyti lietuviškame seriale „Gaujų karai. Smaugliai“ – jis nuo šio šeštadienio rodomas per TV3. Tikrų įvykių įkvėptas filmas pasakoja apie Lietuvos kriminalinį pasaulį ir jo gaujas ankstyvaisiais 10-ojo dešimtmečio metais.
Turguose įsitvirtino per reketą ir plėšimus
A. Paulauskas teigė, kad 1990–2000 metais Vilniuje veikė ne viena nusikalstama grupuotė, tačiau bent jau pirmojoje dešimtmečio pusėje visos jos buvo nustelbtos „Vilniaus brigados“.
Pasak buvusio generalinio prokuroro, 1990–1997 metais „Udavų“ arba „Smauglių“ vardas buvo mažai žinomas visuomenei. Vis dėlto šios gaujos narių pavardės pasirodydavo kriminalinėse suvestinėse ir žvalgybos dokumentuose.
Grupę daugiausia sudarė sportininkai. Jie buvo įsitvirtinę Kalvarijų ir Gariūnų turguose, kuriuose „dirbo“. A. Paulauskas svarstė, kad dalis jų galėjo būti susijusi su šiomis vietomis dar iki įsitraukimo į nusikalstamą veiklą.
1990-aisiais, anot jo, nebuvo aiškaus visos „Udavų“ gaujos vaizdo. Nebuvo teisiami nei jos vadai, nei didesnės organizuotos grupės. Pasitaikydavo pavienių bylų, o pagrindiniai nusikaltimai buvo reketas ir plėšimai.
A. Paulausko vertinimu, tikėtina, kad svarbiausi „Udavų“ lyderiai tuo metu taip ir nebuvo nuteisti. Gauja dar tik kūrėsi, o daugiau apie ją teisėsauga sužinojo 1999 metais ir vėliau. Iki tol buvo žinomi pavieniai asmenys, tačiau jų nepavyko susieti į vieną organizuotą struktūrą.
Nors Vilniuje dominavo „Vilniaus brigada“, veikė ir kitos gaujos. Jos turėjo paklusti šiai grupuotei arba veikti tik gavusios jos leidimą. Pagal turėtus ginklus ir ryšius tuo metu „Vilniaus brigadai“ neprilygo nė viena kita grupuotė.
Įstatymų spragos trukdė persekioti gaujas
A. Paulauskas pasakojo, kad 1990 metais Lietuvoje atsirado nusikalstamų reiškinių, kurių tuo metu įstatymai tinkamai nereglamentavo.
Organizuotas nusikalstamumas nebuvo pakankamai kriminalizuotas. Nors egzistavo atsakomybė už turto prievartavimą, ši norma neatitiko to laikotarpio realijų.
Gaujos nariai galėdavo ateiti pas verslininką ir pareikšti, kad taps jo „stogu“. Sulaikyti įtariamieji teisme dažnai tvirtindavo vienas kito nepažįstantys. Jie aiškindavo, kad tik atsitiktinai ką nors pavežė arba apskritai niekada nebuvo matę kitų kaltinamųjų.
Dėl tokių versijų teismai turėdavo ribotas galimybes įrodyti organizuotą veiklą. Dažniausiai atsakomybės sulaukdavo tik tas asmuo, kuris tiesiogiai išsakydavo reketuotojų reikalavimus, o kiti likdavo tarsi paprasti stebėtojai.
A. Paulauskas prisiminė ir atvejį, kai Antakalnyje veikusi verslą reketavusi gauja dėl įstatymų spragų buvo paleista. Vėliau visus jos narius teko sulaikyti iš naujo.
Pasak jo, tam tikri organizuoto nusikalstamumo požymiai teismų praktikoje pradėjo ryškėti po B. Dekanidzės bylos. Tuomet tapo aiškiau, kaip apibrėžti nusikalstamą susivienijimą.
Vėliau buvo tobulinamas teisminis procesas ir atsirado galimybė apklausti slaptus liudytojus ne teismo posėdyje. Tai nepatiko kaltinamiesiems, nes jie negalėdavo liudytojų įbauginti ar kitaip paveikti.
1990-aisiais Lietuva dar neturėjo tinkamų priemonių kovoti su nusikalstamu pasauliu. Tačiau vėliau sukurti teisiniai instrumentai leido suvaldyti padėtį. A. Paulausko teigimu, laiku nepriėmus reikalingų įstatymų, su šiomis problemomis šalis būtų vargusi dar ilgai.
