Mokinių smurto protrūkius gali lemti ne viena priežastis, tačiau dalis jų prasideda šeimoje. Vaikai neretai neturi su kuo pasikalbėti, o tėvai atsakomybę už auklėjimą vis dažniau perkelia mokyklai. Tuo metu pedagogams trūksta specialistų, priemonių ir realios pagalbos, o siūlymai netinkamai besielgiančius mokinius tiesiog šalinti iš mokyklos problemos neišspręstų.
Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjosi Vilniaus Žvėryno gimnazijos direktorius Rimantas Remeika ir šeimos bei vaikų psichologė Sonata Vizgaudienė.
Paaugliui svarbiausia – pagarbus ryšys
S. Vizgaudienė pabrėžė, kad tėvai vaikams yra pagrindinis elgesio modelis. Jei suaugusieji supykę šaukia, demonstruoja agresiją ir nesugeba savęs sureguliuoti, sunku tikėtis, kad paaugliai elgsis kitaip.
Pasak psichologės, tėvai turėtų vengti kaltinančių ir pašaipių frazių, pavyzdžiui, priekaištų, kad vaikas „amžinai kažką prisidirba“ ar nuolat būna nepatenkintas. Tokie žodžiai paauglį skatina užsisklęsti ir verčia manyti, kad jis nuvilia tėvus.
Net jei paauglys kalba grubiai, suaugusieji neturėtų atsakyti tuo pačiu. Verčiau reikėtų pripažinti jo būseną ir suteikti erdvės: pasakyti, kad matote, jog jam sunku ar jis pyksta, todėl pokalbį galima pratęsti vėliau.
Sudėtingus klausimus, anot S. Vizgaudienės, verta aptarti tik tada, kai abi pusės nusiramina. Užuot kalbėjus pykčio akimirką, reikėtų ramiai pakviesti paauglį kartu išsiaiškinti, kas vyksta tarp jų ir ką būtų galima pakeisti.
Mokytojams tenka per daug pareigų
R. Remeika teigė, kad emocinės paramos reikia visiems, kurie dirba su žmonėmis, nes tokioje aplinkoje neišvengiamos įtampos. Tačiau mokykloms, jo manymu, pirmiausia trūksta ne naujų taisyklių, o investicijų ir konkrečių pagalbos priemonių.
Įtraukiajam ugdymui reikalingas didesnis pagalbos vaikui specialistų ir mokytojų padėjėjų skaičius. Mokytojas negali tiesiog sustabdyti pamokos ir palikti kitų mokinių be priežiūros, kol kas nors pasirūpins problemų keliantį vaiką.
Direktorius sakė, kad pagalbos specialistų stinga visose mokyklose, o mokytojams priskiriama daug jiems nebūdingų funkcijų. Jie turi atiminėti telefonus, rūpintis, kad šie nebūtų sugadinti ar prarasti, išvesti iš klasės susijaudinusį mokinį. Tačiau stipriai besiblaškantį vaiką mokytojas ne visada pajėgus nuraminti – tam reikalingas tinkamai pasirengęs žmogus.
Vien mokymų, pasak R. Remeikos, neužtenka. Mokyklose trūksta nusiraminimo kambarių, erdvių vaikų saviraiškai ir pakankamai specialistų. Kai nėra priemonių pritaikyti įgytas žinias, mokytojas lieka vienas su problema.
Direktorius prisiminė atvejį, kai nukentėjusio berniuko mama tik po kelių mėnesių sužinojo, kad sūnus mokykloje patyrė patyčias. Apie tai nežinojo nei šeima, nei mokykla, o vaikas, kaip sakė R. Remeika, galiausiai „tiesiog sprogo“.
Jo vertinimu, tėvai ne visada tampa mokyklos partneriais. Jie atveda vaiką į mokyklą ir tikisi, kad ši išspręs visas problemas, nors dalis vaiko elgesio priežasčių gali būti susijusios su šeimos aplinka.
Direktorius pateikė pavyzdį apie mokinį, kuris niekina Lietuvos valstybę, piešia svastikas ir teigiamai kalba apie Vladimirą Putiną, o tėvai klausia, kodėl mokykla jo neauklėja. R. Remeikos teigimu, pirmiausia reikėtų klausti, iš kur tokios nuostatos atsirado.
Jis taip pat pastebi, kad net pasiturinčiose šeimose vaikai kartais „užkemšami“ telefonais, pinigais ir kitais dalykais, tačiau nėra mokomi suprasti priežasties, pasekmės ir atsakomybės ryšio. Tėvai neretai vengia nustatyti ribas, todėl mokyklai tenka iš naujo mokyti to, kas turėjo būti išmokta dar ankstyvoje vaikystėje.
Pašalinimas iš mokyklos problemos neišspręs
R. Remeika politikų siūlymą sudrausminančius mokinius išvesti iš klasės ar net pašalinti iš mokyklos vadino ne nauju sprendimu. Jo nuomone, tokios idėjos prieš rinkimus gali tapti politiniais bonusais, tačiau pats vaiko pašalinimas sunkumų nepanaikina.
Jeigu mokiniui dar nėra 16 metų, jis vis tiek privalo dalyvauti ugdymo procese. Perkeltas į kitą mokyklą su neišspręstomis problemomis, jis jas tiesiog perduos kitai bendruomenei.
Direktoriaus teigimu, daugiau dėmesio reikėtų skirti pagalbai vaikui, mokyklų įrangai, specialistams ir tinkamoms patalpoms. Vilniaus mokyklos perpildytos, todėl jose trūksta net paprastų erdvių, kur mokiniai galėtų pabūti pertraukų metu ir nusiraminti.
Didelis pamokų krūvis, perkrautos programos ir nuovargis didina įtampą, todėl vaikams reikia galimybės pailsėti ne tik namuose, bet ir mokykloje. R. Remeika mano, kad politikai turėtų investuoti į šias sąlygas, o ne kurti nepagrįstas rekomendacijas ir atsakomybę perkelti mokykloms bei mokytojams.
Po tragedijos ieškojo priežasčių
R. Remeika tapo mokyklos, kurioje pernai vienas paauglys nužudė kitą, vadovu. Pasak jo, bendruomenė buvo sukrėsta, o mokytojai – stipriai paveikti įvykio. Mokykloje buvo organizuoti pokalbiai ir seminarai, pakviestos krizių valdymo komandos, dirbusios su atskiromis susijusiomis grupėmis.
Buvo siekiama suprasti, kodėl apskritai kyla tokios situacijos ir kokios priežastys prie jų priveda. Direktorius teigė, kad viena skaudžiausių išvadų – vaikai dažnai neturi su kuo pasikalbėti ir negauna atramos šeimoje.
Mokykla ne visada spėja juos pastebėti, o psichologo pagalba ne visuomet prieinama. Grįžęs namo vaikas gali būti paliktas be priežiūros, o mokykloje jo sunkumai gali likti nepastebėti dėl didelio mokinių srauto. Tuomet susikaupusi įtampa gali prasiveržti įvairiais būdais.
R. Remeika pabrėžė negalintis vienareikšmiškai pasakyti, kas lemia kiekvieną tragediją. Vis dėlto, analizuodamas įvairius skaudžius įvykius ir vaikų bandymus žudytis, jis dažnai mato tą pačią problemą – šeimoje nėra artimo ryšio.
Jei vaikas šeimoje jaučiasi atstumtas, neturi patikimo draugo ar suaugusiojo mokykloje, o specialistai jo nepastebi, jis gali viską kaupti savyje. Tada, pasak direktoriaus, net mažiausia kibirkštis gali tapti sprogimo priežastimi.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai – kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
