Šiauliai – miestas, kurio istoriją lydi daugybė legendų. Pasakojama apie 1236 metais prie miesto įvykusį Saulės mūšį, netoliese esančio Kryžių kalno kilmę, o sovietmečiu legendų netrūko ir apie vietos nusikaltėlius.
Ypač daug kalbų sklido apie spekuliantą R. Šiukštą, vadintą vienu turtingiausių sovietmečio šiauliečių. Vėliau legendomis apaugo ir keturių Šiaulių „princų“ istorija. Apie juos bei kitus kriminalinio pasaulio veikėjus 2003 metais rašyta kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose.
Miesto įvaizdį kūrė treninguoti jaunuoliai
Sovietmečiu vilniečiai, kauniečiai ir klaipėdiečiai šaipydavosi iš šiauliečių, nes esą niekur kitur Lietuvoje nebuvo tiek jaunų vyrų, dėvinčių treningus. Po karo Šiauliai buvo beveik visiškai sugriauti, o sparčiai augančio industrinio miesto gyventojų daugumą sudarė iš aplinkinių kaimų atsikėlę žmonės.
Darbininkams ir kaimo gyventojams importiniai drabužiai atrodė patraukliai. Kadangi mobiliųjų telefonų nebuvo, o automobilius galėdavo įsigyti tik maždaug 20 metų taupę keturiasdešimtmečiai, jaunų „kietų“ vyrų įvaizdį kūrė žiemą dėvimos importinės „Aliaskos“ striukės, o vasarą – suomiški treningai su rutuliukais ant rankovių. Treningai tapo savotiška uniforma, labiau skatinusia demonstruoti raumenis nei intelektą.
Ilgą laiką Šiaulių nusikaltėliai išsiskyrė ne išmone, o brutalumu. Milicijos suvestinėse, kurios būdavo teikiamos komunistų partijos miesto sekretoriui, o ne laikraščiui „Raudonoji vėliava“, kartojosi pranešimai apie vagystes, sumušimus ir atimtą turtą.
Laikraštis apie nusikaltimus beveik nerašė, nes cenzūra siekė sudaryti įspūdį, kad sovietinėje visuomenėje nusikalstamumo beveik nėra. Senesniuose „Raudonosios vėliavos“ numeriuose daugiausia galima rasti rubriką „Nakvojo blaivykloje“ ir alimentų nemokančių vyrų nuotraukas. Net žinia apie miesto parke atrakciono variklio mirtinai sužalotą mergaitę nebuvo praleista į spaudą.
Todėl nenuostabu, kad oficialioje spaudoje nebuvo pasakojama ir apie R. Šiukštą, kurio turtai bei gyvenimo būdas iki šiol apipinti legendomis.
Vietoje spekulianto šiandien būtų vadinamas verslininku
Šiais laikais R. Šiukšta veikiausiai būtų laikomas verslininku, tačiau sovietmečiu jo veikla buvo nusikalstama. Jis iš Lietuvos ir Baltarusijos trikotažo fabrikų sunkvežimiais supirkinėdavo grobiamus verpalus. Iš jų pogrindinėse dirbtuvėse buvo mezgami megztiniai, kuriuos visoje Sovietų Sąjungoje realizuodavo čigonų tinklas.
Šeimos gyvenime taip pat netrūko išskirtinių epizodų. Po vieno šeimyninio konflikto R. Šiukštos žmona garaže sukapojo ir sudegino naują automobilį „Volga“. Pasak legendos, spekuliantas psichiatrijos ligoninės gydytojams pasiūlė tokį kyšį, kad žmona buvo paguldyta į palatą be durų rankenų. Liudytojai teigė, kad pati moteris medikams taip pat sumokėjo nemažą sumą, todėl po kelių dienų buvo pripažinta pasveikusia ir išleista. Tuo metu namo garaže jos laukė nauja „Volga“.
Paauglys R. Šiukštos sūnus taip pat naudodavosi tėvo pinigais. Jis iš slaptavietės imdavo rublius saujomis, o tėvas, turėjęs tiek grynųjų, trūkumo nepastebėdavo. Sūnus draugus vaišindavo, leisdavo pinigus Palangoje, o vienam nepilnamečiam bičiuliui gimtadienio proga net nupirko motociklą „Jawa“.
R. Šiukšta taip pat užsiėmė automobilių spekuliacija. Jų važiuodavo pirkti tiesiai į Gorkio miestą, į gamyklą. Buvo kalbama, kad kai kuriose kelionėse jį lydėdavo pažįstami Šiaulių milicijos vadovai. Už šią pagalbą jie esą gaudavo „Volgas“ už simbolinę kainą arba dovanų.
Tačiau gandai apie R. Šiukštos turtus pasiekė Vilnių, ir spekuliantas buvo suimtas. Kameroje jis pradėjo pasakoti milicijos vadovams nepalankius dalykus apie ryšius su jais bei automobilius. Netrukus R. Šiukšta mirė Tardymo izoliatoriaus kameroje. Oficialiai nurodyta mirties priežastis – ūmiai išsivysčiusi kepenų cirozė.
Prieš mirtį kameros draugams R. Šiukšta esą pasakojo ir apie šiurpius nusikaltimus. Jis teigė, kad kartais įsigyti automobilio pasiimdavo turtingą pakeleivį, kurį pakeliui nužudydavo. Kūną, pasak pasakojimų, supjaustydavo ir lietlempe degindavo tol, kol nelikdavo galimybės žmogaus atpažinti. Kaulus bei likučius užkasdavo, o kūnui sudeginti esą pakakdavo 2–3 litrų benzino.
R. Šiukšta taip pat pasakojo apie kitokias apgavystes. Kai verpalus ar megztinius parduodavo kitam spekuliantui, keliems jauniems pagalbininkams ir sargams liepdavo pirkėją sekti, o naktį iš jo pavogti prekes. Jis žinojo, kad apiplėštas spekuliantas į miliciją nesikreips.
Po R. Šiukštos mirties jo turtai greitai išnyko. Teismas konfiskavo namą ir jame rastą auksą. Našlei prasidėjo sunkus laikotarpis – kurį laiką ji net vagiliavo parduotuvėse, o sūnus susidėjo su narkomanais. Šiandien R. Šiukštą daugiausia prisimena vyresni šiauliečiai.
Milicijos pareigūno nužudymas
Iki pat Nepriklausomybės mieste iš esmės buvo gana ramu. Dauguma žmogžudysčių būdavo susijusios su buitiniais konfliktais. Išimtis – 1982 metų rudenį nužudytas kriminalinės milicijos kapitonas Zigmas Meškauskas.
Vagis Antanas Vitkus, pravarde Riškus, jį pasivijo gatvėje ir mirtinai sumušė. Šis išpuolis, kaip manyta, rodė neapykantą ne tik konkrečiam pareigūnui, bet ir visai milicijai. Už tuo metu negirdėtą nusikaltimą Riškus buvo sušaudytas.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais, kartu su ekonomine suirute, teisėtvarkoje išryškėjo ir teisinis nihilizmas. Dešinieji politikai jį skatino, o kairieji nedrįso prieštarauti, baimindamiesi būti pavadinti komunistais.
1990 metais šiaulietis Krašto apsaugos instruktorius Žilvinas Razminas užpuolė prie Šiaulių esančio kolūkio partinę sekretorę J. Kučinskienę. Jis atėmė iš jos parašus už vieningą SSRS ir grasino moterį pakarti. Už šį išpuolį Ž. Razminas nebuvo nubaustas, todėl jo veiksmai dar labiau įžūlėjo.
Bylose figūravo ginklai ir sprogmenys
1991 metų sausio 15-ąją, praėjus vos kelioms dienoms po Sausio 13-osios aukų Vilniuje, ginkluotas Ž. Razminas apiplėšė Šiaulių miesto muziejų. Jis pagrobė kelis Antrojo pasaulinio karo laikų ginklus, esą reikalingus Parlamento gynybai. Tačiau šie ginklai buvo netinkami naudoti, be to, juos buvo galima gauti teisėtu būdu.
Vėliau imta svarstyti, kad Ž. Razmino ir kitų ultrapatriotų veiksmai galėjo būti inspiruoti KGB. Tuo metu muziejininkai, išsigandę ir sutrikę, kreipėsi į Vilnių, tačiau atsako nesulaukė.
1991 metų gegužę Šiauliuose, ką tik iš LKP susikūrusios LDDP mitinge, nugriaudėjo keli sprogimai. Buvo sužeista moteris. Policijos tyrimas vėl vedė Ž. Razmino aplinkos link, tačiau netrukus A. Paulausko vadovauta Generalinė prokuratūra pareikalavo tyrimo medžiagos ir renginio vaizdo kasečių. Po to byla faktiškai sustojo.
Dar viena rezonansinė kriminalinė-politinė istorija kilo 1992 metų vasarį. Soduose prie Šiaulių policija aptiko iš SSRS karinio dalinio pavogtą 51 dėžę su 5 000 sviedinių, tarp jų buvo keli šimtai reaktyvinių. Šiaulių rajono vyriausiasis prokuroras leido sprogmenis grąžinti SSRS kariams, ir tai buvo padaryta.
Policija daugiausia aiškinosi ne pačią vagystę, o ieškojo pareigūno, kuris informaciją perdavė žiniasklaidai. Po dviejų dienų tuometinis vidaus reikalų ministras P. Valiukas nurodė spaudai, įskaitant ir ne Šiaulių leidinius, nebeskelbti policijos suvestinių. Netrukus jis pareiškė, kad Lietuvoje mafijos nėra, esą egzistuoja tik organizuotos nusikaltėlių grupės, su kuriomis paskelbtas karas.
Sprogmenų vagystės tyrimas taip pat buvo sustabdytas Vilniuje. Nors patriotai tvirtino, kad sviediniai pavogti Lietuvos gynybai, vienas tuometinių Šiaulių policijos vadovų korespondentui neseniai sakė, jog dalį jų, regis, jau buvo spėta parduoti čečėnams.
